Lauros Guokės paroda Antano Mončio namuose-muziejuje
„Sunaikinta visata“
2013 m. vasario 15 - kovo 31 d.
Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga)
Parodos atidarymas 2013 m. vasario 25 d., 16 val. 30 min.
Tai, kas čia kabo ar stovi, niekada anksčiau neegzistavo pasaulyje. - Paul Wunderlich.
Kaip ir Armand Schulthess - atsiskyręs nuo civilizacijos ir sukūręs vieną iš labiausiai stulbinančių psichotopijų 20 amžiuje, miškuose netoli Auressi gyvenvietės Šveicarijoje. Savo 18 000 kvadratinių metrų žemės sklype pasodinęs kosmogoninį sodą, apraizdytą laukinių minčių tinklu. Kiekvienas medis, krūmas ir akmuo turėjo prikabintas nedideles metalines lenteles su dėmesingai penkiomis kalbomis įrašytomis mokslinėmis idėjomis, tarpusavyje sujungtomis painiu gijų tinklu ir persekiojančiomis kryžminėmis nuorodomis. Schulthess sujungė kartu visas įmanomas žmogaus egzistencijos ir mokslinių disciplinų sritis. Nuo meno, muzikos, poezijos iki psichoanalizės ir parapsichologijos, kosmobiologijos ir kibernetikos. Jis surinko ir pagamino ne mažiau kaip 70 albumų seksualumo ir meilės idėjomis, su koliažo būdu sukurtais ypač dideliais anatominiais ir erotiniais piešiniais.
1972 m. rugsėjį įvyksta nelaimingas atsitikimas, po nelaimingo kritimo Schulthess randamas negyvas.
Pirmaisiais metais po mirties jo sukaupta patirtis ir žinios išardomos, išmontuojamos ir sunaikinamos (viskas sudeginama) giminaičių...
Mano projektas remiasi Schulthess'o istorija (pvz.: jos viena iš sunaikintų dalių - albumais, kurie nagrinėjo seksualumo temą). Bet tai tik vienas iš daugelio aspektų kalbant apie būtį. Švelniai, kūno ir seksualumo, perversijų pavidalais, tardysiu mūsų suvokimą socialiai angažuotų tapatybės, seksualumo ir lyties temomis. Tai vizualus tyrimas, kuris įtraukia tokius nesenstančius dalykus kaip grožis, etika, mirtis ir tikėjimas, sukuriant vientisą pasakojimą, istoriją (instaliaciją).
Kalbu apie žmogaus būtį ir jos suvokimo paieškas per vaizdus, prisodrintus kūniškumo ir neišvengiamos baigties nuojautos. Mano vaizduojamų objektų fizinė būsena nuolat kinta, nors jų įprastas funkcijas dažnai siekiama nutildyti. Tačiau jos niekur nedingsta, o nematomi jausmai vėliau gali tapti (dažniausiai tampa) materija. Ant kūno rašomi, įrėžiami tekstai, kaip nereikalingų žodžių metafora, išgalvotos sudėtingos sistemos ir santykiai, kurie yra visiškai beprasmiški, dekonstruktyvūs, o galiausiai tampa suicidiniais. Tai primena žiūrovui, kad pasaulis, kuriame žmogaus pojūčiai suvokiami kaip tikri, iš tiesų, visuomet esti dviprasmiški ir neaiškūs.
Taigi, viskas, tik apie gyvenimą ir jo neįgalumą mirties akivaizdoje...
Laura Guokė
