Vido Poškaus paroda „Mėlynausis ir jo brolis“

„Mėlynausis ir jo brolis“ – tai piešinių ir tapybos darbų paroda, skirta sausio 31 dieną simbolišku laiku – aštuonios valandos trylika minučių patenkančia saulei (tada dienos ilgumas pasiekia tam metų epizodui maksimalią aštuonių valandų trisdešimt devynių minučių trukmę) ir devynioliktai mėnulio dienai (naktį kaip tik nušviečia kuo apvaliausia pilnatis). Paroda taip pat yra dedikuojama vardadienius tuo metu švenčiančioms Skirmantėms (bei Skirmantams), Liudvikoms, Luizėms, Marcelėms.

Parodos koncepciją „Mėlynausis ir jo brolis“ galima suvokti teismukai ir metaforiškai.

Pirmuoju atveju žiūrovui tarp popieriaus lapelių su išpieštomis antropomorfinėmis, zoomorfinėmis ir ornamentinėmis figūromis (taip pat vienu kitu architektūriniu motyvu) siūloma surasti tikrąjį Mėlynausį – vyrą mėlynomis ausimis, tokį, kuris eina pasitikėdamas savimi per šį platųjį pasaulį, tą, kuris žino, jog visos durys bei kitos kiaurymės jam bus plačiai atvertos ir atlapotos. Mėlynausis vyras savo prigimtimi yra artimas mėlyno kraujo aristokratams. Mėlynausį su mėlynkraujais jungia ir vienija valingas smakras, ryžtingas stotas, nepriekaištingai išsivystę raumenys. Mėlynausis  nuo senųjų didikų giminių skiriasi viena nedidele detale – žaviai mėlynomis ausytėmis. O jų brolis neturi net to!

Metaforiško parodos suvokimo atveju Mėlynausį galima interpretuoti kaip tapybą. Tapybą kaipo tokią. Tapybą iš prigimties ir pačiomis gražiausiomis savo savybėmis. Broliui telieka kukli eskizo, piešinio, achromatiškai pasiekto kūrybinio rezultato rolė...

Parodoje „Mėlynausis ir jo brolis“, truksiančioje visą pirmąją vasario mėnesio savaitę, bus rodoma keliolika nuosaikiai mažo formato tapybinių kompozicijų sporto, meilės, architektūros, gyvenimo temomis ir nei per daug, nei per mažai – keliasdešimt (galbūt) piešinių (apie tai ir apie tą patį).