Jubiliejus, kad ir kaip į tai žiūrėtume. Akivaizdu, kad keramikos kūrėjai į šią savo sukaktį žiūri rimtai – ji lapkričio mėnesį paminėta net keletu įvykių: tarptautinio jaunųjų menininkų simpoziumo paroda VDA galerijoje „Akademija“, VDA Keramikos katedros dėstytojų (keramikos, skulptūros ir tapybos) paroda Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, o viską užbaigė konferencija „Lietuvos meninei keramikai – 80: raida, kryptys, perspektyvos“ ir VDA keramikos katedros veiklai skirto albumo „+1000 °C =“ pristatymas VDA „Titanike“. Išties, konferencijos pavadinimas intriguojantis ir aktualus: lietuvių meninės keramikos raida tarsi visiems gerai žinoma.
Vis dėlto, jei kas nežino, – trumpas istorinis ekskursas. Profesionaliosios lietuvių keramikos pradžia siejama su Kauno meno mokykla ir lietuvių keramikos patriarchu Liudviku Stroliu, nepaprastai daug nuveikusiu ugdant pirmą profesionalių lietuvių keramikų kartą. Tarpukario Kauno meno mokykloje svarbiausia buvo ne keramikos, kaip meno, srities savimonė, o unikalaus lietuviško stiliaus paieškos. Jos keramikoje, kaip ir kitose to meto dailės srityse, rėmėsi liaudies menu, kurio atgarsiai labai aiškiai tebebuvo girdimi ir pokario metais, kai keramika virto savotiška pramonės šaka.
Penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose natūralistiniai vaizdeliai ant indų, šokėjų figūrėlės, gamintos tuo metu įkurtuose Kauno ir Vilniaus „Dailės“ kombinatuose, „Jiesios“ gamyklos vazelės, puodeliai, lėkštutės, kavos ir arbatos servizai buvo įprastas dalykas. Taigi buitinės paskirties ir dekoratyvinės keramikos situacija atrodė visiškai neblogai. Gerokai sudėtingiau buvo su meniniais ir stilistiniais reikalavimais, kurių keramikos kūrėjai netobulino iki 7-ojo XX a. dešimtmečio, atnešusio į tuometinę eglutėmis dekoruotų vazelių viešpatiją naujų vėjų.
Septintasis dešimtmetis – savotiškas ir labai svarbus lūžis lietuvių keramikoje. Pasikeitus istorinėms aplinkybėms ir politinėms tendencijoms, dailininkams teko norom nenorom formuoti naują stilistinę tendenciją: imta siekti tektoniškumo, lakoniškumo, formos ir dekoro harmonijos. Antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje atsiranda ir dekoratyvinės, interjerui ar eksterjerui skirtos keramikos, imama ieškoti keramikos sąsajų su architektūra. Keramika tampa skulptūriškesnė, tvirtesnė, savarankiškesnė. Ryškiausi šio laikotarpio kūrėjai – J. Adomonis, ilgus metus (1976–2000 m.) vadovavęs VDA keramikos katedrai, A. Ličkutė, L. Šulgaitė. Pamažu keramika nutolo nuo funkcionalumo, virsdama erdvinėmis kompozicijomis, kurioms galioja bendrieji meno kūrinį lemiantys dėsniai. Svarbus tapo asociatyvumas, ryšys su kitomis meno sritimis; keramika virto nebe utilitarinių dirbinių gamybos vieta, o savotiška magiška erdve, kur iš ugnies ir žemės sąlyčio atsiranda tūriniai savitos prasmės pripildyti objektai.
Asociatyvumas, savitas lyrizmas ženklina svarbiausius 8-ojo dešimtmečio A. Šaltenienės, G. Švažienės, G. Keturakienės kūrinius. Devintasis dešimtmetis, atsiradus konceptualiai keramikai, sujungė anksčiau atskiras „taikomosios“ ir „dekoratyvinės“ dailės sąvokas. Nustota skirstyti keramiką pagal formalius kriterijus, svarbiausias tapo idėjinis lygmuo, atspindintis kūrėjo pasaulėvaizdį ir savitą jo požiūrį į gyvenimą. Parodoms, o ne buičiai skirta keramika virto atskiru žanru; intelektualūs kūrėjai – Rytas Jakimavičius, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Nora Blaževičiūtė, Jovita Laurušaitė – ėmė formuoti keramikos, kaip asociatyvaus, taktiliško, turtingo meno, sampratą. Keramika ištrūko iš „taikomosios dekoratyvinės dailės“ užtvaro, gerokai per ankšto, ir išplaukė į plačiuosius vandenis. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje jau niekas keramikos nebesieja vien tik su glazūruota ir dekoruota vaza ar arbatinuku; lietuvių kūrėjai geba parodyti daugybę molio veidų ir daugybę konceptualaus mąstymo pavyzdžių.
Viena iš ankstyviausių šio laikotarpio menininkų – grupė „Š. V.“, susikūrusi 1989 m.: Svajonė ir Paulius Stanikai bei Ona Grigaitė. Tuo metu šių autorių pasirinktas kelias atrodė labai radikalus. Jų instaliacijose keramika buvo kaip išraiškos priemonė siekiant sukurti paveikų erdvinį kūrinį, dažniai pasakojantį apie grožį ir šleikštulį, Erosą ir mirtį. Keramika pasirodė tinkama klasikos ir avangardo citatoms, „aukštojo meno“ ir kičo samplaikai.
XXI a. keramikai jau nebereikia pateisinti savo egzistencijos; molis, šamotas, glazūros – tiesiog medžiagos ir komponentai, pasižymintys sava aiškiai išreikšta specifika ir reikalaujantys didelio amato išmanymo, tačiau jie savaime nebelemia kūrinio pobūdžio. Kitaip tariant, molis – tai žodžiai, iš kurių galima sudėlioti, ką tik nori: apsakymą, protokolą ar eilėraštį. Ir dažnai šiais žodžiais prabylama labai drąsiai. Keramikai dabar gali didžiuotis ne tik jau minėtais menininkais, bet ir, pavyzdžiui, įdomiu postmodernaus mąstymo autoriumi – Audrium Janušoniu. Tai vienas konceptualiausių ir ironiškiausių Lietuvos keramikų, kurio skulptūrinės kompozicijos originalios, šmaikščios ir paslaptingos.
Be abejonės, šiuolaikinė keramika turi daugiau veidų, vardų ir kūrinių, pasakojančių savas istorijas. Tai ir griežti, dizaineriškos prigimties, geometrizuoti objektai / indai, kuriuos kuria Rūta Šipalytė, jos keraminės instaliacijos ar interpretacijos miesto tema; ir nepavargstančio eksperimentatoriaus, glazūrų „magistro“ Sauliaus Jankausko, šiuo metu vadovaujančio Keramikos katedrai, kūriniai „išrupūžėjusiais“, porėtais, nelygiais raupuotais paviršiais, atskleidžiantys begalinę faktūrų ir glazūrų įvairovę ir visuomet – idėjos ir formos vientisumą. Rūta Pakarklytė, jau dešimt metų labai sėkmingai kurianti Norvegijoje, dirba aplinkos apsaugos, vartotojiškumo kritikos temomis ir iš atliekas primenančių objektų replikų konstruoja savitas įtaigias kompozicijas. Archajiškas, dvelkiančias primityvia žemės ir ugnies magija, apibendrintas ir monumentalias formas iš molio kuria Izraelyje gyvenanti autorė Vita Katavičiūtė. Tai menininkai, kuriems molis, šamotas ar porcelianas – ir įkvėpimo šaltinis, ir medžiaga meno kūriniui ar utilitariam daiktui atsirasti, ir galimybė prisiliesti prie, ko gero, dviejų pačių archajiškiausių pradų – žemės ir ugnies, sukurti naują istoriją, kokios dar nebuvo. Molio istoriją, pasakojančią ne tik apie unikalų autoriaus požiūrį į pasaulį, bet ir apie miklius pirštus, gebančius lipdyti ir glazūruoti, apie daugybę valandų, praleistų eksperimentuojant, apie atradimo džiaugsmus ir nusivylimus. Molio istorijos – labai iškalbingos.
Apie visa tai kaip tik ir pasakoja VDA keramikos katedrai skirtas albumas „+1000 °C =“. Tūkstančio laipsnių temperatūra – kaip tik ta, kurioje ir dega keramikos darbai. Taigi knyga „karšta“ keletu atžvilgių: „žioruojantis“ jos viršelis atspindi leidinio naujumą – „karšta naujiena“ – ir jos aktualumą. Šis dvikalbis, lietuvių ir anglų kalbomis išleistas leidinys pristato profesionaliosios keramikos istoriją ir Keramikos katedroje šiuo metu vykstančius procesus. Ir vaizdžiai juos iliustruoja per pastaruosius dešimt metų sukurtų kursinių, bakalauro ir magistro darbų fotografijomis. Leidinys reprezentacinis ir informacinis, praplečiantis keramikos ribas ir pademonstruojantis, jog ši meno sritis gali būti ir instaliacinė, ir dekoratyvi, ir skulptūriška. Atrodo, ribų nebėra. Ar yra? Apie tai kaip tik ir kalbėjo lapkričio 16 d. vykusios konferencijos dalyviai; vienas jų, meno licenciatas Rokas Dovydėnas, šiuo metu galintis būti įvardintas vienu įdomiausių lietuvių keramikų, taip pavadino savo pranešimą. Kas tos keramikos ribos, ar jos egzistuoja ir jei taip, tai kur?
Anot R. Dovydėno, „keramika turi ribas ir tos ribos dažniausiai atsiranda dėl mūsų pačių suvokimo ribotumo“. Menininkas vaizdžiai iliustruoja keramikos ribas, pasitelkdamas du britų autorius. Pirmasis yra Anthony Gormley, jo projektą „Laukas“ sudarė 180 000 molinių figūrėlių, kurias pagamino Kinijos valstiečiai. Ar tai keramika? Ir taip, ir ne. Pirmiausia tai – didžiulį įspūdį darantis meno kūrinys, į kurį pažvelgęs negalvoji nei apie medžiagą, nei apie technologijas. Keramika čia – priemonė, o ne tikslas. Kita, priešingoje pusėje esanti riba, – Grayssono Perry puodai; savamokslis autorius žiedžia puodus bei vazas, paversdamas jas turinio perteikėjomis. „Pottery is the new video“ – skelbia užrašas ant vienos jo vazos. Taigi tokios Roko Dovydėno matomos keramikos ribos; tačiau šių dviejų kraštutinumų vidury galėtų lokalizuotis dar viena sritis – keramikos dizainas, kurio Lietuvoje beveik nėra.
Todėl Estijos dailės universiteto profesoriaus Urmo Puhkano paskaita, užbaigusi konferenciją, pasirodė it gaivus, šmaikštus, įkvepiantis, o drauge pamokantis žvilgsnis į keramiką kaip į būdą netradiciškai mąstyti ir naujų galimybių laboratoriją. Keramikos ateitis – ne vien tik tradicinė skulptūrinė keramika; ne tik erdviniai objektai be paskirties; tai būdas moliu papasakoti istorijas ir suderinti formą su funkcija. Tai – mūsų kasdienybės dalis, galinti įgyti daugybę pavidalų: nuo Roko Dovydėno plėviakojų iki porcelianinio arbatos puodelio. Tiek menininkams, tiek vartotojams ir žiūrovams svarbu galvoje išnaikinti kliudančias suvokimo ribas.
