Maloniai kviečiame į Vitaliaus Čepkausko personalinės parodos Raštas atidarymą, kuris vyks lapkričio 6 d., 17 val. Vilniaus dailės akademijos Tekstilės galerijoje Artifex.
...
Apmąstant supantį pasaulį, suvoki, jog mes kaip tie rasos lašai, kurie ritinėjasi didelio besiplaikstančio voratinklio siūlais. Tai susijungiame, tai išsiskiriame. Neduokdie paslysti! Susijungus keliems lašams, atsiranda galimybė greičiau judėti kuria nors kryptimi, arba, įgavus daugiau svorio ir pagreičio, nukristi. Susijungti yra rizikinga, tačiau ritinėtis vienam – pavojinga ir beprasmiška.
Mes nesame susaistyti ryšiais, kuriuos, kai tik norime, galime nutraukti, ir kai užsimanome – vėl atnaujinti. Mes susipynę ir persipynę šaknimis. Esame tampriai surišti tarpusavyje neapčiuopiamomis, nematomomis siūlų gijomis, besipinančiomis į neįtikėčiausių išraiškų raštus. Raštuose koduojame troškimus, ilgesį, svajones ir paslaptis, skausmą ir atradimus.
...
Aš ir tu
Mes abu
Surišti tuo pačiu
Likimo
Siūlu
... /J.Mekas/
Vitalis Čepkauskas – kosmopolitiškos dvasios menininkas, savo kūryboje visuomet provokuojantis žiūrintįjį, skatinantis mąstymą apie būtį bei žmogiškąsias vertybes. Vitalis savo kūryboje prisiliečia prie įvairių meno formų. Būdamas skulptorius, jis tapo, piešia, kuria aksesuarus bei drabužius. Parodoje „Raštai“ Vitalis pristato fotografijas kaukių, kurias sukūrė pastaraisiais metais. Kaukė yra vienas pagrindinių V. Čepkausko paskutiniųjų metų kūrybos motyvų. Savo fotografijose sustabdydamas laiką, menininkas kalba apie žmogaus trapumą, pasirinkdamas jautriausią žmogaus
kūno dalį – veidą / kaukę, tai yra - sielos veidrodį. Veidas, pasak filosofo Emanuelio Levino, yra tai,
kas simbolizuoja žmogų, kas jį išreiškia. O kaukė yra tai, kas žmogų slepia nuo aplinkos, nes būtent
veidas atveria begalybę, glūdinčią kiekviename žmoguje. Tai - pati nuogiausia, labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis. Veidas nuolat atviras kitų žmonių žvilgsniams (ir, žinoma, vertinimams), vėjui, saulei, lietui. Veidas pabąla iš pykčio, parausta iš gėdos, susijaudinimo ar drovumo.. Todėl dažnai prireikia „kaukės“, kuri visų pirma atliktų apsauginę funkciją.
Vitalio kaukės, žiūrinčios iš juodai baltų fotografijų, skleidžia meditatyvinę žmogaus būties ir identiteto prasmę. Kaukės, sukurtos iš rankų darbo servetėlių, nėrinių ir mezginių, reinkarnuojasi įgaudamos žmogaus veido pavidalą. Sakytum, negyvas daiktas transformavęsis į kitą negyvą daiktą negali turėti dvasios? Tačiau žiūrėdamas į Vitalio fotografijas gali pajusti, kad iš močiutės išpoteriautos servetėles sukurtas „veidas“ nėra vien objektas. Kaukės turi naratyvo momentą. Analizuodamas jas, nejučiomis prisimeni išėjusius, o raštų motyvai primena Kalėdas jaukiuose šeimos namuose arba tą pirmąją suknelę, kurią nemokšiškais dygsniais kadais pasisiuvai iš močiutės nėriniuoto pagalvės užvalkalo.. Menininko rankomis atgyjančios praeities skiautės, verčia apmąstyti ir pažinti save. Raštas, kaip ir tas voratinklio raizginys, primena mums, jog esame tame pačiame gyvenimo tinkle. Turime begalę mus jungiančių sąsajų, asociacijų.
Kaip sako Vitalis, „savaime daiktai nėra vertingi, jie įgyja vertę, kai sukuria savo istoriją“. Kurdamas istorijas, menininkas modeliuoja ir kitą parodoje eksponuojamų spalvotų fotografijų ciklą. Šiose fotografijose matome įasmenintas kaukes. Jos spalvotos. Jos turi atpažįstamas aprangos detales (skrybėlė, šalmas, kt.). Šios variacijos – savotiškas žaidimas, užuominos į realius personažus. Kažkuria prasme, šios fotografijos yra tiesmukos, savotiškas pabaksnojimas pirštu, kad nieko nėra amžino: „štai ir tavo kepurė gali atsidurti ant kaukolę primenančios kaukės pavidalo“. To nepasakyčiau apie juodai baltose nuotraukose slypintį metafizinį užtaisą.
Nenusakomame erdvėlaikyje egzistuojančios kaukės tyliai žvelgia, leisdamos vaizduotei interpretuoti kiekvieną fotografijoje sustingdyto objekto emociją, laiką, liniją, nėrinio kilputę, siūlės įtempimą.. Taip ir raizgosi tie metafiziniai voratinklio raštai mūsų sąmonėje. Dažniausiai, net mums patiems to nesuvokiant.
