Spalio 18–lapkričio 10 d.
Parodos atidarymas spalio 18 d., ketvirtadienį 18 val.
Parodos organizatorius – Ispanijos Karalystės ambasada LR
RÓMULO ROYO: „ŠĖŠĖLIŲ TANKYBĖ“
Šiuolaikinio pasaulio krizės ir vyraujančios katastrofos nuojautos kontekste ši paroda verčia mus susimąstyti, kaip ir kokiu mastu šie fenomenai veikia dabartinius menininkus.
Visai neseniai sukako vienuolika metų nuo vieno svarbiausių šio amžiaus įvykių – teroristinio išpuolio prieš Pasaulio Prekybos centrą Niujorke. Šis pasaulį pakeitęs įvykis išprovokavo karų grandinę ir šių karų pasekmes: netoleranciją, baimę, grėsmę, persekiojimus ir kankinimus (Gvantanamas, Abu Graibas). Šioms temoms neabejingi ir mūsų menininkai.
Analizuodamas šias problemas menininkas Rómulo Royo sukūrė tapybos, skulptūros ir fotografijos darbus, kuriais nori perteikti mūsų laikų žiaurumą ir atkreipti dėmesį į šias baisias problemas. Rómulo Royo savo darbuose kelia klausimą, kodėl pasaulyje vyksta tokie baisūs reiškiniai. Menininkas savo idėjomis, sąvokomis ir formomis stengiasi mums parodyti žmogaus pažeidžiamumą ir smerkia tariamą karų naudą.
Rómulo Royo žino, jog pasaulis nebebus toks, koks buvęs, ir, pasitelkęs dramatišką ir tamsią nuotaiką, priartina mus prie pasaulio, kuriame įsivyravo neteisybė, smurtas ir nesaugumas.
Menininkas savo darbais perteikia nuojautą, jog mūsų laukia tamsūs laikai ir stengiasi atskleisti visų karų tylią ir neteisingą beprasmybę. Baimę keliančios pozos vaizduoja į statulas panašias tikras figūras. Didžiulės neteisybės liepsnos ir šešėlių tankybė skirta padėti mums išspręsti savąsias abejones.
VALERIANO LÓPEZ: SOCIALINĖS REALYBĖS POETIKA
Vienas geriausiai XXI a. apibūdinančių reiškinių yra daugiakultūrė visuomenė. Visi matome per paskutinius dešimtmečius įvykusius pokyčius, kurie sukūrė taip vadinamąją globalinę visuomenę.
Menininkas konceptualistas Valeriano López, įsigilinęs į kolektyvinę ir socialinę realybę, šiuos darbus sukūrė pasitelkęs prancūzų tapytojo Teodoro Žeriko paveikslą „Medūzos plaustas“. Pritaikęs poetinę viziją ir kritišką požiūrį, pats įeidamas į meno istoriją, Valeriano López panaudojo dramatišką T. Žeriko paveikslą, stengdamasis mus priversti susimąstyti apie šių laikų fenomeną - nelegalią imigraciją.
Jei Marseliui Diušanui „menas yra žaidimas tarp visų epochų žmonijos“, tai Valeriano López žaisdamas „Skaitmeniniu plaustu“* stengiasi atgaivinti T. Žeriko paveikslą, tik čia kūrinio veikėjais tampa tikri žmonės su realiomis gyvenimo istorijomis. Menininkas mums perteikia dažnai prie Ispanijos krantų nuskęstančių nelegalių imigrantų laivų tragediją, kurios tamsiausia pusė – žmonių mirtis. Jis per vietinių realijų prizmę stengiasi apimti globalinį fenomeną. Sukurdamas performansą, pavaizduotą fotografijose „Skaitmeninis plaustas“, Valeriano López perkelia naujienas apie nelegalią imigraciją iš žiniasklaidos į miesto gatves ir naudoja viešąsias erdves kaip susimąstymo vietą.Šioje erdvėje menininkas sukuria sceną su plaustu plačioje kompaktinių plokštelių jūroje, vaizduodamas „skaitmeninio plausto“ reiškinį. Ispanijoje šis reiškinys susijęs su prekyba piratinėmis kompaktinėmis plokštelėmis, kuri leidžia išgyventi nelegaliems imigrantams.
Tačiau Valeriano López savo darbais mums siūlo kitą kelią į realybę. Jis pakeičia vaidmenis, ir nelegalūs imigrantai „Skaitmeninio plausto“ performanse pardavinėja ne piratines kompaktines plokšteles, o paties performanso legalų vaizdo įrašą, atiduodant jiems visą uždirbtą pelną. Įvykus šiam vaidmenų pasikeitimui, jie nusimeta savo realybės pančius ir pardavinėja ne piratines prekes, o legalų produktą. Žiūrovai, priėję prie gatvėje įrengtos scenos-studijos ir nesuprantantys performanso reikšmės, patys tampa aktyvia kūrinio dalimi. Darbui suteikiama kartu ir paprasta, ir sudėtinga reikšmė. Taip menas atlieka savo daugiareikšmę funkciją, akcentuojamą menininko praktinio darbo. Jis pats išima iš konteksto serijines kopijas taip perteikdamas idėją, jog meno kūrinio vertė išnyksta, kai parduodama daugybė jo kopijų.
Didelių dimensijų fotografijoje „Skaitmeninis plaustas“ Valeriano López vaizduoja T. Žeriko paveikslo veikėjų originalų išsidėstymą. Menininkas vartoja teatro kalbą, kuria sujungia realybę ir virtualumą. Skepetaites laikantys personažai mums perteikia viltį atkreipti dėmesį ir sulaukti pagalbos. Į mus žvelgiantis veikėjas, matydamas jį supančią mirtį, jaučiasi apleistas ir nusivylęs. Visi mes esame šioje audringoje virtualioje ir poetiškoje jūroje.
Transdisciplinis požiūris, kurį pasitelkia menininkas perteikti tokiam sudėtingam fenomenui kaip imigracija, mus priverčia susimąstyti apie dvišalio ar daugiašalio dialogo būtinybę tarp valstybių, į kurias imigrantai atvyksta, ir tarp jų gimtųjų šalių. Globaliame pasaulyje abiems pusėms reikia viena kitos. Ši idėja mums primena, jog nuo mūsų visų, kaip globalios visuomenės, priklauso bendravimo jūros kūrimas.
* „Skaitmeninis plaustas“ (ispan. „Top balsa“) – Ispanijoje taip vadinama nelegalių imigrantų organizuojama prekyba piratinėmis kompaktinėmis plokštelėmis, išdėliojant prekes gatvėse ant žemės paklotų medžiagų.
