(Į)vykęs eksperimentas

Vilniaus dailės akademijoje mokslo metų pradžia šiais metais sutapo su galerijoje „Akademija“, spalio 1 d. atidaryta Grafinio dizaino katedros magistrantų paroda „Eksperimentas“.

Parodos pavadinimas sufleruoja, kad jaunieji kūrėjai savo darbus pristato kaip kūrybinių ieškojimų rezultatus – pilnus netikėtumo, drąsių sprendimų ir inovatyvių idėjų. Parodos autoriai – Gražina Komarovska, Inga Kvaraciejienė, Rokas Cicėnas, Rūta Gruzdaitė ir Miglė Baltrūnaitė – aktyviai kuriantys, ambicingi VDA Grafinio dizaino katedros magistrantai, kūrybinių inspiracijų darbams sėmėsi iš įvairių dizaino krypčių, kitų mokslo terpių ar savo asmeninių pomėgių. Per du galerijos aukštus išsidėsčiusioje parodoje pristatomi plakatai, tipografika ir videodarbai. Vos įžengus į ekspozicijos erdvę, į akis krenta darbų ryškumas, kontrastingumas, stiprus konceptualumo užtaisas. Tai paroda, reikalaujanti žiūrovo laiko, raginanti įsigilinti, apgalvoti, suvokti tai, kas pamatyta.

Verta pasakyti, kad eksponuojami eksperimentiniai kūriniai glaudžiai susiję su parodos dalyvių būsimų baigiamųjų darbų temomis ir yra sukurti studijų procese.

Prezidentinės Antano Smetonos stipendijos laimėtojos Gražinos Komarovskos darbai balansuoja ant mokslo-meno-dizaino ribos. Videodarbas „Transkodavimas“ yra tarsi jungiantis saitas tarp dviejų skirtingų ženklų sistemų, tarp šrifto ir tekstinio kodo (Brailio raštas, Morzės abėcėlė, jūrinė abėcėlė). Šrifto pakeitimui (transkodavimui) į kodą autorė pa­sirinko antimedžiagos ir medžiagos sąveiką fizikos terpėje. Kitas darbas – plakatai „Multi multa scinut, nemo – omnia / Daugelis žino daug, niekas nežino visko“. Autorė remiasi prielaida, kad vandens substancija turi atmintį ir reaguoja į žmogaus emocijas. Žiūrint pro mikroskopą, vandens kristaluose atsispindi vandens „įsiminta“ informacija. Darbe bandoma interpretuoti, kaip mūsų užrašyti žodžiai galėtų atrodyti, jeigu jie reaguotų į žmonių emocijas molekulių lygmenyje.

Inga Kvaraciejienė pristato projektus, kuriuose nagrinėja individus, atsiduriančius skirtingų socialinių grupių pakraščiuose, patiriančius prieštaringą visuomenės priimtų normų, vertybių poveikį. I. Kvaraciejienės darbuose aiškiai dominuoja ribiškumo, pokyčio, perėjimo būsenų įkvėptos temos. Autorės akiratin patenka tatuiruočių reiškinio nagrinėjimas, žmogaus socialinės kaukės „trapumo“, subkultūrų gyvenimo apmąstymai. Plakatų serijoje „Tatuiruotė kaip dienoraštis“ autorė asmenines patirtis ir stebėjimus „suriša“ su religiniais, ezoteriniais simboliais. Šešiuose plakatuose perteikiamas skirtingų visuomenės grupių požiūris į tatuiruotes ir jų savininkus. Kitas autorės darbas, plakatų serija „Totemas“, nagrinėja tatuiruotėse populiariausių gyvūnų atvaizdų pasirinkimą. Asmens susitapatinimą su socialiu vaidmeniu I. Kvaraciejienė pristato darbe „Kaukės“. Iškeliama mintis, kad žmogus tiek glaudžiai susijęs su savo profesija, sociumo primesta etikete, jog norėdamas jos atsikratyti pasineria į subkultūrų pasaulį, taip vėlgi užsidėdamas kitą tam tikrai subkultūrai būdingą kaukę. I. Kvaraciejienė kviečia parodos žiūrovą žaisti – plakate naudojamos septynios specialybės ir septynios subkultūros, kurias parodos lankytojas gali tarpusavyje keisti. Autorė kelia klausimus apie socialinio statuso trapumą, vartotojišką ir šablonišką savęs suvokimą.

Kita parodos dalyvė Rūta Gruzdaitė nagrinėja būdus, kuriais galima naujai, patraukliai pristatyti lietuvių literatūros kūrinį – K. Donelaičio poemą „Metai“. Į klasikinį tekstą žvelgiama kaip į naują patirtį skaitytojui. Interpretuojant fizines teksto galimybes analizuojama, kaip vizualiai išryškinti prasminius teksto klodus. Bandoma atrasti tam tikrą teksto struktūrą, atitinkančią Donelaičio rašymo specifiką, konvertuojant poemą į grafinį vaizdą. Eksponuojami fizinės tiriamojo objekto analizės rezultatai. Vizualiai pateikiamas teksto ilgis, plotis, tūris, tankis, tekstas verčiamas į stenografijos – greitraščio kalbą.

Panašią temą darbe „Kultūros kodas“ plėtoja Miglė Baltrūnaitė. Iš teksto juostelių susuktose popierinėse rievėse autorė vaizduoja žinomus XIX a. vid. – XX a. pr. įvairių gyven­imo sričių įvykius, taip naujai pateikdama laiko užkoduotą kultūros pėdsaką.

Įdomių tipografikos sprendimų imasi Rokas Cicėnas. „Tipografinis autoportretas“ sudėtas iš
stuktūrizuotų geometrinių formų pasitelkus raides. Kitame tipografiniame darbe „Erdvinis tipografinis darbalaukis. Smegenys“ autorius pateikia savo ieškojimus kurdamas daugiasluoksnį erdvinį šriftą, kuris galėtų padėti geriau įsiminti informaciją. Vienas šrifto sluoksnių pateikiamas kaip kontekstualios smegenys. Naudojami žodžiai susiję su žmogaus smegenų atliekamomis funkcijomis ir iš neurokibernetikos žodyno.

Apžvelgus magistrantų parodą akivaizdu, kad jaunieji grafiniai dizaineriai laužo nusistovėjusias ribas tarp atskirų meno krypčių, permąsto klasikinius veikalus, provokuoja, kuria naujas ir žaidžia įprastomis prasmėmis, siūlydami naują požiūrį į jau žinomus reiškinius.