7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip aš čia patekau?

Paroda „(Kaip aš čia patekau)* Tapyba Lietuvoje“ Šiuolaikinio meno centre
 

Karolina Tomkevičiūtė
Nr. 35 (1003), 2012-10-05
Dailė
Dainius Trumpis. „Emma Goldman“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Dainius Trumpis. „Emma Goldman“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka

Vien jau parodos pavadinimo peripetijos intrigavo. Pasirodo, projekto iniciatoriaus Lietuvos dailininkų sąjungos, jos atstovių (Rita Mikučionytė, Kristina Stančienė) ir parodos kuratorių iš ŠMC (Auridas Gajauskas, Jurga Daubaraitė) nuomonės, kaip vadinti parodą, skyrėsi radikaliai. Todėl slapčia tikėjausi, kad ir ekspozicijoje pamatysiu kokias nors tokių „skyrybų“ pasekmes, juodąją ir baltąją puses. Vis dėlto džiugu, kad įtarimai nepasiteisino.

Šią parodą galima įvardyti kaip projektą, kuris susideda iš kelių sluoksnių. Kuratoriai suteikė galimybę ekspoziciją patirti skirtingais būdais: tekstu ir vaizdu. Patyrimą apsunkina, o tam tikrai aspektais palengvina tai, kad žiūrovas paverčiamas turistu, kuris paveikslų labirintais turi klaidžioti su specialiu žemėlapiu, atskleidžiančiu kūrinių pavadinimus ir autorių tapatybes. Galimos dvi žiūros pozicijos: pasinėrimas į vaizdinius ir jų visumą arba pažintis per tekstą, kuris įveda papildomų kontekstų. Dar vienas papildinys – specifinis gidas, kuriame apie tapybą, kūrinių gimimą, inspiracijas ir erdvę, kurioje jos rodomos, prabyla patys menininkai. Vaizdingai išsakytos individualios menininkų patirtys ne tik papildo esamą ekspoziciją, bet yra tarsi dar viena paroda, žodžiais piešianti privačių erdvių ribas, atsiveriančias ir viešam žvilgsniui. „(Kaip aš čia patekau)* Tapyba Lietuvoje“ rašytiniame pristatyme teigiama, kad tai yra ne tik tapybos, bet ir Lietuvos paroda. Sunku nesutikti, kad „Lietuva Tapyboje“ būtų taip pat korektiškas pavadinimas. Mat menininkai ekspozicijoje atskleidžia ne tik proceso rezultatus, bet ir aplinkybes, kuriomis šie susiklostė. Todėl į klausimą „kaip aš čia patekau?“ atsakoma iš esmės, nors retoriškumo jame šiek tiek vis dar lieka.

Eksponavimo būdas gana harmoningas, nors kartais klaidžiojant erdviniais labirintais iškildavo klausimas, kodėl vienas darbas atsidūrė šalia kito. Pavyzdžiui, kiek eklektiškai atrodo mažesnėje salėje pristatomų kūrinių visuma: skirtingų kartų ir stilistikų kūriniai tarsi nelygiaverčiai partneriai konkuruoja dėl dėmesio. Antai konceptualusis ir prestižiškas Linas Jusionis atsiduria toje pačioje erdvėje su specifinę tapybos kalbą turinčio Antano Obcarsko darbais. Arba J. Basanavičiaus postamentą miške pristatančios Rūtenės Merkliopaitės drobės šalia lietuviškos tapybos legendos – Algimanto Kuro naujausių kūrinių. Vis dėlto didžiojoje salėje mus pasitinkantis vaizdas nuteikia optimistiškiau ir ne taip trikdo.

Pagrindinėje salėje kuratoriai geriau suvaldė pasirinktus ingredientus ir išvengė „baltos mišrainės“ efekto, nors dėl kelių sprendimų būtų galima pasiginčyti. Darniai atrodo Linas Liandzbergis („Čipas ir Deilas skuba į pagalbą“) greta Algio Griškevičiaus („Dangaus perpylimo storis“) – abu vertina netikėtas realybės transformacijas, konstruoja siurrealistiškus peizažus. Manifestiškai suskamba ir Dainius Trumpis su monumentaliais, feminisčių simboliu laikomos Emmos Goldman portretais, o šalia atsidūrusi Marta Vosyliūtė drąsiai rėžia sentencijas apie lietuviškos architektūros padėtį („Rojuje LT architektų nėra arba Pempė foreva“. A. Chmieliausko nuosavybė). Jautrų klausimą paliečia ir jaunas kūrėjas Adomas Danusevičius, kuris prabyla apie vyriškumo identifikaciją.
Dvi jaunosios kartos atstovės Indrė Ercmonaitė („Paveikslo pabaiga“) ir Milda Gailiūtė („Ištrinta erdvė“) kuria dialogą apie individualią poziciją bei erdvės suvokimą šiuolaikinės tapybos kontekste. Greta šių kūrėjų galima prišlieti ir Praną Griušį, kuris trijose drobėse dirba tarsi siuvėjas, „braižo“ ypatingų rūbų schemas bei meistriškai sukuria optines iliuzijas. Gintaras Palemonas Janonis, Ričardas Bartkevičius, Vidmantas Jusionis, Vilmantas Marcinkevičius – nors visi pasitelkia kardinaliai skirtingas išraiškos priemones, čia jų darbuose galima aptikti ir sąlyčio taškų. Jie fiksuoja akimirkas, pasufleruotas gamtos, jos ritmo ir kaitos.

Patricija Jurkšaitytė lieka ištikima savo neoromantiniam stiliui, kuriame susipina svetimų paveikslų motyvai bei rekonstrukcijos momentas. Mantas Maziliauskas taip pat pasirenka eliminacijos principą („Natiurmortas be kaukolės ir žvakės“) ir iš natiurmorto erdvės pašalina jo esmę – daiktus, palikdamas tik tuščias vietas, bylojančias apie jų buvimą. Na o salės gale kuratoriai paliko keletą desertų, kalbu apie Šarūną Sauką, Valentiną Antanavičių, Vygantą Paukštę, Žygimantą Augustiną. Tai pavardės, iš kurių visada tikimasi geriausio. Ne veltui... Jie jas pateisino ir šį kartą, pavyzdžiui, Š. Sauka varijuoja ties pamėgta bjaurumo estetikos riba, tik randa ją naujuose kontekstuose ir tarsi koks „Visagalis“ kūriniais lyg pirštu grūmoja iš aukštai („Išprotėjimas“, „Parduotuvė“). Ž. Augustinas savo meistriškumą demonstruoja pasitelkęs realistinę manierą su šiek tiek ironijos („Klonuotasis“). Paliekant didžiąją salę reiktų atkreipti dėmesį ir į Joną Gasiūną, kuris įspūdingo dydžio formatu kritiškai žiūri į pilkąją masę („Skrydžių informacijos centro pranešimas“).

Įžengus į koridorių laukia dar keli dėmesio verti darbai: Eglė Ridikaitė ir jos kūriniai kūrinyje „Oni propali v Moskve“ bei įdomi istorija, kaip jie ten atsidūrė; Evaldas Jansas, pasitelkęs sąmonės ir pasąmonės kontekstus, suprojektavo „Bilieto į kosmoso mylėtojų klubą maketą“. O Algirdas Gataveckas demonstruoja sunkiai suvokiamą kantrybę ir kruopštumą („Ramunė“) savo darbui įpūsdamas apčiuopiamos gyvasties. Tai tik greita ekskursija per Tapybą Lietuvoje ir Lietuvą Tapyboje, nes jos ilgis priklausys nuo žiūrinčiojo, kurį kelią jis pasirinks.
Paroda „(Kaip aš čia patekau)* Tapyba Lietuvoje“ pabandė išsiaiškinti dabartinės vietos tapybos padėtį ir pasidomėjo jos atsiradimo aplinkybėmis. Tai padarė gana įvairiapusiškai bei išsamiai. Skirtingos kartos, stilistikos, motyvai bei patyrimo formos plačiai išskleidžia pažinimo galimybes. Žiūrovas gauna teisę įsibrauti ne tik į viešus kontekstus, bet ir į privačius užkaborius.

* Pavadinimas pasirinktas iš menininko Stefano Bruggemano tęstinio kūrinio „Parodų pavadinimai“

Paroda veikia iki spalio 14 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.

Dainius Trumpis. „Emma Goldman“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Dainius Trumpis. „Emma Goldman“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Patricija Jurkšaitytė. „Sibilė“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Patricija Jurkšaitytė. „Sibilė“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Gintaras Palemonas Janonis. „Vartai“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Gintaras Palemonas Janonis. „Vartai“. 2012 m. A. Valiaugos nuotrauka
Bronius Gražys. „Uždarytas miestas“. 2009 m. A. Valiaugos nuotrauka
Bronius Gražys. „Uždarytas miestas“. 2009 m. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. A. Valiaugos nuotrauka