Tradicija

Pagrindinis parodos eksponatas – serija „Tradicija“, 14 didelių spalvotų įrėmintų fotografijų be pavadinimų. Fotografijose – natiurmortai, rasti Justino Vienožinskio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklų klasėse ir skirti vaikų piešimo bei tapybos įgūdžiams lavinti (vienas jų buvo pastatytas VDA tapybos katedros studentams).

Išsiskėtęs vienarankis medinukas tarp sudužusio puodelio skeveldrų. Begalvė lėlė rausvais nuo pečių smunkančiais marškinėliais mėgdžioja laisvės ir nelaisvės statuloms būdingą gestą. Tatuiruota gipsinė ranka kyšo iš juodosios dėžės nertos suknelės fone. Berankė lėlė išterliotu veidu apžergusi kažkokį cilindro formos padargą. Pasilenkusios lėlės pasturgalis kyšo iš už butaforinio šalmo pusiau nulaužtu snapu, šalia – alaus butelis. Lapės kailis ant porcelianinio mergaitės portretinio biusto pečių žvelgia į žiūrovus paraudusiomis akimis. Vienaakis pliušinis meškiukas ir geltonas virdulys. Susmukęs meškiukas ir raudonai išteptas akmuo. Pliušinis kiškis, geltonas kibirėlis ir daugiafalis kaktusas.

Tankas, teletabis, mažo gyvio kaukolė, kažkokio medžio raižinio klišė. Didelio gyvulio kaukolė, dviračio sėdynės apačia, juodas skėtis, butelis su rudu skysčiu, piltuvėlis, du svogūnai. Paukščio iškamša, senas dantytas mechanizmas, kaukolės dalis su ragais, skaisčiai žalia silikoninė varlė ir Thomaso Harriso knyga „Hanibalas“. Ant medinio „balvono“ užmauta dujokaukė ir karininko kepurė. Skilęs anatominis veido raumenų muliažas automobilio durelių lango ertmėje.

Vaikų dailės mokytojai puikiai išmano dailės istoriją. Medinukas kaip du vandens lašai panašus į beveidžių marionečių porą, įvairiomis pozomis besikopuliuojančią begalinėse Man Ray nuotraukų serijose (Mr. and Mrs. Woodman, 1927–1947). Marionetės, nariuotos medinės lėlės, viduramžiais naudotos religiniuose vaidinimuose, nuo Renesanso laikų tarnavo dailininkams draperijų klosčių ir gyvam modeliui neįmanomų judesių studijoms. Plastikinės vaikiškos lėlės, XX a. 3–5-ojo dešimtmečio prancūzų ir vokiečių fotografų darbuose sulaužytos ir išprievartautos voliojasi ant grindinio, per seksualinio smurto inscenizacijas jos įgijo lytį ir tapo prarastos nekaltybės simboliu. Valentino Antanavičiaus asambliažuose ar Marijos Teresės Rožanskaitės paveiksluose lėlės taip pat vienaip ar kitaip susijusios su seksualumu ir mirtimi. Dujokaukė su uniformine kepure – būdingas XX a. pirmos pusės modernizmo dailininkų išplėtotos karo ikonografijos motyvas. Lapės ir porcelianinės mergaitės žvilgsnyje kunstkamerų ir panoptikumų natūralizmas susiduria su klasikine (klaidingai priskirta antikai) baltuma. Nature morte, mirusi gamta, tautologiškai įvaizdinta gyvūnų kaukolėmis. Dailės edukologijos tradicijai nūnai dar priklauso menas apie meną – apropriacija ir kartotė, taip pat pažintis su masine vartojimo kultūra bei kiču.

Natiurmortai veikiau įkvepia pasakoti dailės ir kultūros istorijas suaugusiems. Jie, mano nuomone, ne visai tinka vaikams. Prieš keletą metų girdėjau, kad vienas į „čiurlionkę“ stojantis mažametis per egzaminą nualpo, išvydęs pastatytą piešti iškamšą. Nenuostabu, jei tokius natiurmortus tapantys paaugliai griebiasi kvaišalų. Nes ir didieji avangardo dailės ikonografijos išradimai negimė be vienų ar kitų „substancijų“, o ši ikonografija, atvirai sakant, yra iškrypėliška ir žudančiai destruktyvi, kaip ir ją subrandinęs XX šimtmetis (ar pirmoji jo pusė). Dėl aklos, beatodairiškos mokytojų meilės menui (ne visai pagrįstai suprantamam kaip „menas menui“) mergaitės, namuose galbūt vis dar rengiančios ir guldančios miegoti lėles lyg gyvus vaikus, klasėse verčiamos piešti jas išprievartautas ir nukankintas. Pliušinių žaislų teisę į menamą gyvybę šiandien stotų ginti ir nemaža dalis suaugusiųjų, nors šie žaislai įvairiose viešo gyvenimo srityse dažniausiai simbolizuoja būtent vaikystę.

Aistė Kisarauskaitė rastų natiurmortų nekoregavo, „tik“ nufotografavo, bet taip, jog kartais net suabejoji, ar po stiklu neprislėgtas tikras žakardinis audinys (beje, stikluose visai be reikalo atsispindi žiūrovų fizionomijos ir vaizdas pro galerijos langus; mano susižavėjimą šiomis nuotraukomis, matyt, lėmė tai, kad pirmąsyk jas pamačiau kompiuterio ekrane, ir dar neaišku, kuri laikmena – atspaudas ant popieriaus ar ekranas – joms labiau tinka). Kai kuriuos daiktus, regis, galėtum paliesti, bet menininkė anaiptol nekuria vartotojui patogaus, nuoseklaus kvazitaktilinio vizualumo, kaip neretai daro žiūrovams ir pirkėjams pataikaujantys tapytojai ar fotografai, matymą bemaž išversdami į lytėjimą. Kisarauskaitės fotografijose vaizdas nėra preciziškai nuglaistytas, čia aiškiausiai matyti visi plyšiai, sujungimai, užribiai, irstantys draperijų kraštai ir įvairūs kiti (tapymo metu turėję pranykti) pastatymų trūkumai. Toliau esantys daiktai optiškai išlenda į priekį, artimesni tampa nepastebimi, kai kurie dėl aštrios šviesos išsyk krinta į akis, kiti „atsiranda“ vėliau ir priverčia atidžiau į juos pažiūrėti. Fotografijos leidžia pamatyti ir gražų vaizdą (kurį galbūt matė mokytojai) – sodrių spalvų ir raiškių formų sąskambį, bet jos taip pat parodo, kad reginys nėra tapatus materijai. Jas norisi žiūrėti ir iš toli, ir iš arti. Kai iš labai arti stebime tapybos darbą, matome tik potėpius, šiose nuotraukose – kiekvieną siūlelį, bet esmė ta pati – medžiagiškumo ir regimumo apykaita. Nors vaizdai dvejopai nejuda – kaip nature morte ir kaip fotografija, – jie tarytum pulsuoja ir mainosi akyse.

Vietoj kompozicijų iš ankstesnių galerijoje vykusių parodų kūrinių etikečių menininkė verčiau galėjo iškabinti kitas savo nuotraukų serijas – „Skelbimus“ (su abstraktaus ekspresionizmo tapybą primenančiais afišų klijais) ar „Paveikslus“ (su dramomis ryškalų vonelėje). Nes fotografuoti jai sekasi – dar vaikystėje perpratusi tapybą, ji turi jautrią akį ir moka tapyti šviesa.

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

Vilniaus dailės akademijos galerija „Akademija“ (Pilies g. 44 / Latako g. 2)

Dirba pirmadienį–šeštadienį 12–18 val.