Birutė Stančikaitė. Iš ciklo „Šviesos gelmė“, IV. 2012 m. K. Stoškaus nuotrauka
XX a. unikalią vietą tarp Lietuvos grafikų užėmė Petras Repšys, Vytautas Kalinauskas ir Rimantas Dichavičius. Jie, nepaisydami tuo laiku įsigalėjusio griežto dailininkų pasiskirstymo „kūrybinėmis sekcijomis“, šalia grafikos sėkmingai kūrė ir freskos, scenografijos, fotografijos, tapybos darbus. Šiandien daugelio grafikų visai nebevaržo žanrų ribos (Kęstutis Grigaliūnas, Giedrius Jonaitis, Laisvydė Šalčiūtė, Kęstutis Vasiliūnas). Dalis patyrusių spausdintinės grafikos autorių, nusprendę išbandyti naujas galimybes, renkasi tapybą (Dalia Mažeikytė, Ramunė Vėliuvienė).
Apie juos būtų galima parašyti atskirą studiją, pradedant tuo, kaip jaučiasi gavę galimybę iškart pamatyti savo darbo rezultatą, kuris, kitaip nei estampuose, yra vienetinis ir nepriklausomas nuo ilgo, atsitiktinumų kupino spausdinimo proceso. Tapant įmanoma improvizuoti, atsipalaiduoti, o paveikslo dydžio nevaržo spausdinimo galimybės. Pagaliau neribotas spalvų pasirinkimas. Vis dėlto net ir brandūs meistrai, atsidūrę naujoje srityje, tampa pirmokais ir bandymų rezultatai gali nuvilti.
Birutė Stančikaitė, viena iškiliausių Lietuvos spausdintinės grafikos autorių, kurios netenka pristatyti šios srities žiūrovams ir žinovams, „Lietuvos aido“ galerijoje atidarė jubiliejinę kūrybos parodą„Šviesos gelmė“. B. Stančikaitės litografijos ir ofortai išsiskiria tvirtos, racionalios kompozicijos ir subtilaus piešinio derme su spontaniška, jausminga menine kalba. Nuo 1976 m. jos litografijos, ofortai, spalvoti mišrios technikos estampai buvo eksponuojami 9 individualiose parodose. Dailininkė nepraleisdavo jokių reikšmingų ano meto Lietuvos grafikos gyvenimo renginių, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse parodose – jos estampai buvo apdovanoti daugybe premijų ir diplomų. Nepaprastą jos kūrybinę biografiją išsamiai pristato albumas – „Birutė Stančikaitė“ (Vilnius: R. Paknio leidykla, 2010).
2004 m. ji pradėjo tapyti aliejumi ant drobės (ciklas „Su šviesa“, 2005–2007) savitai jungdama grafikos, freskos ir abstrakčiosios tapybos ypatumus. Tai didelio formato darbai, „tapybinė grafika“ arba „grafinė tapyba“ – žodžiu, paveikslai. „Norėjosi mosto, jėgos ir harmonijos, kuri ateina per gamtą. Aš – gamtos vaikas, kuriu gamtos vedama“, – sako autorė. Šioje parodoje ji vėl pristato didelius, netradiciniais būdais atliktus kūrinius, kuriuose ieško spausdintinės grafikos ir tapybos sąsajų. Parodoje rodomi dar neeksponuoti daugiasluoksnės aliejinės tapybos ant drobės darbai iš ciklų „Su šviesa“ (2004–2007) ir „Šviesos žaidimai“ (I–II, 2007). Jie pasižymi subtilia spalvų ir pustonių vibracija, o jų vaizdaženkliai primena to paties laiko Stančikaitės grafiką (ciklą „Rudens ženklai“).
Pulsuojanti šviesa yra kone svarbiausia Stančikaitės grafinės ir tapybinės raiškos jungtis. „Siekiu šviesos subtilumo, žaismingumo. Tapyboje galimi neapčiuopiami, vos juntami šviesos perėjimai į kitos spalvos erdves.“ Šviesos siekiamybė inspiravo ir kitus šios parodos kūrinius. „Apmąstau, kodėl sakoma: „šviesa iš šviesos...“ ir „amžinoji šviesa jiems tešviečia“.
2011–2012 m. dailininkė sukūrė kelis ciklus nespalvotų piešinių ant popieriaus ir drobės. („Šviesos gelmė“, I–V). Jų raiška, šviesaus fono ir juodų faktūrų kontrastas primena spausdintinę grafiką, tačiau neįprastai didelis piešinio formatas šiems taškams ir žymėms suteikia kitų prasmių. Ženklai asocijuojasi su pirštų atspaudais – linijomis, kurios laikomos individualiausiu kiekvieno žmogaus požymiu. Manoma, kad po mirties tos linijos išnyksta. Piešiniuose jos drauge su kitais vaizdiniais, nuvedančiais į gamtą ir vaikystę, tapo dvasinio atspaudo atitikmeniu. „Man tie darbai yra šviesūs ir viltingi, muzikalūs ir plaukiančiom linijom.“ „Šviesos gelmė – neišmatuojama, ji daugiasluoksnė ir viliojanti savo nežinomybe. Naudoju artimus baltų runoms simbolinius ženklus, kaip ne visai išaiškinamą simbolį nežinomybės istorijos tėkmėje (germanų kalboje „runos“ reiškė „paslaptį“).“
Gamtos ir žmogaus vienovės, žmogaus vientisumo idėja persmelkia Stančikaitės piešinius „Kai aš pievoje smilgele lingavau“ (I–II), tarp kurių įsiterpia vienintelis Birutės sukurtas portretas „Mamulė“. Šie ir kiti parodoje pateikti kūriniai tai savo motyvais, elementais, tai plastinėmis idėjomis primena kai ką iš ankstesniųjų Stančikaitės darbų, iš skirtingų jos kūrybinio kelio etapų. Tai sugrįžimai į praeitį, „šviesos gelmėn“. Tik grįžta jau nebe romantiška jauna grafikė, „Vilniaus peizažų“ autorė, o kitas, „rūsčios“ ir „skaudžios“ šviesos matęs žmogus. Dailininkė sako: „Kartais šviesa būna rūsti, kartais pulsuojanti ir virpanti, subtili. Per saulės šviesą atsiskleidžia muzikos garsų erdviškumas.“ Muzikinis pradas lieka neatsiejamu jos grafiškai tapybinių paveikslų bruožu.
Paroda veikia iki rugsėjo 29 d.
„Lietuvos aido“ galerija (Trakų g. 13, Vilnius)
Dirba: antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–16 val.
Birutė Stančikaitė. Iš ciklo „Šviesos gelmė“, IV. 2012 m. K. Stoškaus nuotraukaBirutė Stančikaitė. Iš ciklo „Šviesos gelmė“, I. 2012 m. K. Stoškaus nuotraukaBirutė Stančikaitė. „Kai aš pievoje smilgele lingavau“. 2012 m. K. Stoškaus nuotrauka
