Autorius: Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė

Teatrinis Vilnius „Kultūros naktyje“

Net ir praūžus griausmingai audrai, „Kultūros nakties“ renginiai penktadienio vakarą nestokojo žiūrovų. Kaip ir kasmet, sostinės gatvės ir skersgatviai atsivėrė naktinei kultūrinių pasirodymų nuotaikai. Šiemetinis „Kultūros nakties“ maratonas tiek pat pradžiugino, kiek ir nuvylė. Visai netikėtai, aplankiusi lauktus ir planuotus bei užklupus keletą pakeliui vykusių pasirodymų, ėmiau labiau atsiverti vakaro netikėtumams.

Mano kelionė po teatrališką miestą bei naujai atrastas jo erdves prasidėjo nuo Oskaro Koršunovo teatro, kvietusio užsukti į Ašmenos gatvėje įsikūrusią studiją, kurioje buvo rodoma dokumentika apie „Hamleto“ gastroles Kinijoje. Ant paskutinio sezono spektaklio frazes „rėkiančių“ sienų mirgėjo Rasos Samuolytės, Dainiaus Gavenonio, Nelės Savičenko ir Dariaus Meškausko pasakojimai apie sunkumus, patirtus gastrolių metu, bei „Hamleto“ jėgą vaidinant jį kartais net du sykius per dieną. OKT studijoje sėdėjome vos keliese, todėl klausantis, pavyzdžiui, skrupulingo Gavenonio pasakojimo apie pertraukas tarp spektaklių ir sulaikytą tylą grimo kambaryje apimdavo keista nuotaika, tarsi būtų atviraujama tik mums: dešimčiai porų akių ir trims varvantiems skėčiams.

Rimgailė Renevytė

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Šiųmetinį „Kino pavasarį“ papildė nauja programa – Studentų filmų konkursas, savo filmus jame pristatė šeši pradedantieji lietuvių kino kūrėjai. Konkurse dalyvavo Marijos Stonytės dokumentinis filmas „Kalnai kalnai“, vaidybiniai filmai – Irmos Pužauskaitės „Rytais“, Karolio Andriulio „Paradisa“, Simonos Ruočkutės „Roneta“, Gabrielės Urbonaitės „Namo“ ir Giedrės Narušytės Boots animaciniai „Šalti šaltiniai“. Visi pristatyti filmai kalba apie skirtingus dalykus ir, kas svarbiausia, skirtingomis kalbomis.

Pradėti vis dėlto vertėtų nuo Lietuvos muzikos, teatro ir kino akademijos vaizdo režisūros magistrantės Marijos Stonytės dokumentinio filmo „Kalnai kalnai“, kuris ir tapo konkurso nugalėtoju. Režisierė fiksuoja lietuvių keliautojos Laimos Armalienės trijų dienų stovyklą Ukmergės rajone kartu su būriu jaunųjų. Čia svarbus tampa praeities ir dabarties susidūrimas: istoriniai dvarai, sena, ištuštėjusi mokykla, tapusi laikinu stovyklautojų prieglobsčiu, jaunųjų keliautojų ir į paskutinę išvyką išsiruošusios Laimos Armalienės pasaulėjautų skirtis. Šiuos du polius dažniausiai į vieną sujungia jautri priesaika kalnams, skambanti iš L. Armalienės lūpų. Filme ryškėja savita Stonytės kino kalba: mizanscenos ištęsiamos taip, kad pereina į „užkulisinį“ vaizdą – režisierė neslepia, kad žiūrime filmą, kuriame kažkas vaidina (arba nevaidina). Taip ji priartina žiūrovus prie kino kameros fiksuojamos realybės komiškumo. Šie „nereikalingi“ kadrai naikina atstumą ir žiūrovą iš stebėtojo paverčia dalyviu. Ryški „Kalnai kalnai“ nuotaikos kūrimo priemonė – kameros, kaip svetimo, persekiojančio žvilgsnio pastebėjimas, kuris, paradoksalu, filmo kadrams prideda natūralumo. Jaunieji stovyklautojai, reaguodami į įvykius fiksuojančią kamerą, savaime tampa „aktoriais“. Kalbinami ir provokuojami vaikai neperžengia žaidimo erdvės, todėl ir Stonytės filmas nestokoja žaismės bei komiškų akimirkų.

Rimgailė Renevytė

Apie Antano Škėmos, Aušros Marijos Sluckaitės ir Jono Jurašo „Baltą drobulę“

Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų buvo? Mano lifte, atsakyk man.[i]

„Esu gimęs du kartus.“ – sako Antanas Škėma. – „Oficiali gimimo data: 1911 m. lapkričio 29. Tikroji – 1910 m. lapkričio 29 d. Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.”[ii] Šiemet rašytojui suėjo 105-eri metai (1961-aisiais metais, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo autokatastrofoje).

Rimgailė Renevytė