Jau šią savaitę jubiliejinis, dvidešimtasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kino salėse pradės rodyti filmų programą, įvyks pirmi susitikimai su užsienio svečiais. Festivalis kismet atiduoda pagarbą kino istorijai svarbiems dokumentikos kūrėjams. Šiemet žiūrovų laukia Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo filmų retrospektyva, kurioje – net 10 filmų, dauguma jų grįsti iškilių meno lauko asmenybių tekstais. Filmų programą papildo programos kuratorių paskaita.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) metu, rugsėjo 22–23 dienomis, kino ir medijų erdvėje „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) vyks tarptautinė konferencija „Asmeninė perspektyva ir eseistinė forma nevaidybiniame kine ir mene“, kurioje 32 dalyviai iš 14 skirtingų šalių analizuos vieną ryškiausių šiuolaikinio meno ir dokumentinio kino tendencijų – „asmeninį ir emocinį“ posūkį.
„Pradėjusi filmuoti šį filmą ir pati pagalvojau, kaip norėčiau būti žurnalistė. Bet greitai pamačiau, kad tai ne man – supratau, jog tai toks įtampos ir streso kupinas darbas, reikalaujantis tiek detalumo ir emocinės stiprybės, jog ilgai neištverčiau“, – sako dokumentinio filmo „Kabinetas“ režisierė Živilė Mičiulytė, pusantrų metų filmavusi tuometinio „15min“ tyrimų skyriaus žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo darbą. Filmo premjera įvyks rugsėjo 21 d. prasidedančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF).
Amerikos menininkė Deborah Stratman (g. 1967) juostoje „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, 2023), kuri šiemet atidarys Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF), nagrinėja evoliuciją iš uolienų ir „visų ateities kitų“ perspektyvos. Eksperimentinio kino kūrėja sako, kad labiausiai ją domina akistata su atsitiktine auditorija; netikėti susidūrimai, dalykai, kurių neieškome, bet randame, mąstymą keičia radikaliausiai. O mąstyti už savasties ribų šiandien yra etinė būtinybė.
Kas vyksta ginekologijos klinikos skyriuose, kaip atsiranda mintys, keliaujančios mūsų smegenų neuronais, ir kodėl gražiausi žemės kampeliai yra užversti plastiko šiukšlėmis – ar jų kada nors neliks? Ką dėdė nori papasakoti savo sūnėnui prieš mirtį ir kuo gyvena ukrainietės moterys nuošaliame slėnyje, įspraustame tarp trijų valstybių? Visus atsakymus į šiuos klausimus bus galima sužinoti apsilankius Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), kuris prasidės rugsėjo 21 d. ir tęsis iki spalio 1 d.
Rugsėjo 21 d. prasidėsiantis dvidešimtasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) skelbia pirmąsias naujienas: festivalyje įvyks dvi Lietuvos kūrėjų premjeros. Debiutuojanti režisierė Živilė Mičiulytė dokumentikoje „Kabinetas“ rodo tyrimų žurnalistų darbo užkulisius, o kino kūrėjas Maratas Sargsyanas – jaunuolių, už nusikaltimus atsidūrusių socializacijos centre, gyvenimą. Visa festivalio programa bus pristatyta rugpjūčio 25 d.
Šiandien Vilniuje prasidedančio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) rinktinį filmų trejetuką rugsėjo 28–30 d. rodys Kauno kino centras „Romuva“. Nemokamas VDFF seansas rugsėjo 26 d. žiūrovų lauks Alytuje.
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) kviečia į Italiją, pamatytą šios šalies moterų dokumentikos pradininkės Cecilios Mangini (1927–2021) akimis. Kūrėjos filmai, sukurti 1960–1974 m., nugulė į 3 trumpametražių filmų programas.
Įvykęs Vilniuje ir Kaune, Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) keliasi į Klaipėdą. Šį savaitgalį – spalio 8–10 d. – kino gerbėjų festivalis lauks uostamiesčio kino teatre „ArleKinas“. Penki filmai iš skirtingų festivalio programų – paskutinė galimybė rinktinę dokumentiką pamatyti didžiajame ekrane.
