Vilniaus „Menų spaustuvė“ sausio 12–20 d. jau devintą kartą kvies į festivalį vaikams ir jaunimui „Kitoks“, kuriame šiemet pasirodys trupės iš Švedijos, Belgijos, Prancūzijos ir Ispanijos. Festivalio programos spektakliai skirti įvairių amžiaus grupių žiūrovams – nuo kūdikių iki paauglių. Šalia meninės „Kitokio“ programos vyks ir edukaciniai užsiėmimai: jaunųjų kritikų veikla ir seminaras „Tabu teatre vaikams“. „Džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko į festivalio programą įtraukti spektaklius, kuriuos jau senokai norėjau parodyti mūsų publikai. Dalyvauti festivalyje sutiko viena įdomiausiai šiuo metu kūdikiams kuriančių menininkų Europoje – Dalija Acin Thelander, ji pristatys neįprastos trukmės ir formos projektą, skirtą patiems mažiausiems. Keletą metų vyko ir spektaklių „Rankos“ („El Patio Teatro“) bei „Tuščiagalvis“ („Tuning People & kinderenvandevilla“) atvykimo planavimas. Šiųmetė programa – aukštos kokybės klasikos, tikro ir nuoširdaus teatro vaikams ir jaunimui derinys“, – sako programos sudarytoja Jolita Balandytė.
Po rugsėjo pradžioje praūžusio „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalio, kieme išardžius „Silo“ areną, „Menų spaustuvė“ pradeda darbuotis įprastu sezono ritmu. Didžiausios sezono naujienos, kaip visuomet – jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeros. Šiemet atrinkti projektai – išskirtiniai savo formomis ir kūrėjais, o pirmoji „Atviros erdvės“ premjera Juodojoje salėje pasirodys jau rugsėjo 20 ir 21 d. Jos autorius, jaunasis režisierius Adas Burkšaitis iš tiesų nėra diplomuotas teatro meno kūrėjas. Anaiptol – nuo humanitarinių mokslų jį skiria tokie skambūs žodžiai kaip programavimo studijos Kembridžo universitete bei darbas „Google“ ir „Barclays“ kompanijose. Neįprasto formato spektaklis gimė susijungus informatikos mokslams bei smalsumui tobulos amerikietiškos gyvensenos atspindžiams septintojo dešimtmečio situacijų komedijose. A. Burkšaitis kartu su aktoriais Ieva Savickaite, Valerijumi Kazlausku bei Vigita Rudyte spektaklyje nagrinėja medijų formą ir turinį: pasirinkti XX a. 7-8 dešimtmečiu amerikietiškos televizijos serialai perkeliami į teatro erdvę. Spektaklį sudaro trys „serijos“, atskleidžiančios skirtingas idėjas bei keliančios įvairius klausimus: kokios galimybės slypi atlikėjo akistatoje su žiūrovu? Kur baigiasi iliuzija ir ar teatras turi ją kurti, taip glostydamas ir migdydamas žiūrovus? Ar amerikietiškos grožybės tikrai yra gražios? Ar teatre dar apskritai įmanoma iliuzija? Spektaklio režisierius teigia, kad nesiekia nieko pamokyti ar nurodyti vienareikšmiškai gerų ar blogų žanrų – pagrindiniu tikslu čia tampa eksperimentas pačių žiūrovų galvose ir situacijų komedijų rekonstravimas, perkeliant jas į teatro sceną.
