7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: KKKC inf.

KKKC inf.

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis“ ir Rosandos Sorakaitės „Atminties spalva“ KKKC Parodų rūmuose

Kovo 15 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  atidaromos dvi parodos: Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“ ir Rosandos Sorakaitės tapybos paroda „Atminties spalva“.

 

Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis” – tai ekspozicija apie nuoseklias šiuolaikinės tapybos galimybių (pra)plėtimo paieškas, ėjimus iš dvimatės tapybos į erdvę, pasivaikščiojimus tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi tapybos kūriniai, objektai, tapybos hibridai.

Tapybos raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir keičiant, modifikuojant atpažįstamą galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę – potėpis keliauja paviršiais ir galerijos erdvėmis.

Apie autorių

Povilas Ramanauskas (g. 1987) yra jaunosios kartos vizualaus meno kūrėjas, dirbantis tapybos, instaliacijos ir objekto meno srityse bei dalyvaujantis šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė kūrybos sritis – šiuolaikinės tapybos laukas ir tapybos praplėtimo paieškų strategijos.

 

Rosandos Sorakaitės paroda „Atminties spalva“

Rosandos Sorakaitės kūrybos motyvai – tai tylios, besikartojančios kasdienybės detalės, kurias tapybos pagalba fiksuojant, perkuriant ir interpretuojant įprasminama laiko tėkmė. Medžiaga paveikslui tampa ir į prieblandą grimztantis kambarys, ir šviesos ruože žybsinčios dulkės. Nors menininkė intuityviai renkasi permąstyti vietą ir laiką, kuriame ji yra, atrasti motyvus artimiausioje aplinkoje, tačiau tai, kas nugula paveiksle, neišvengiamai neatsiejama nuo praeities, nuo (ne)pamirštų potyrių ir jausmų.

Parodoje pristatomos kelerių metų laikotarpiu plėtotos potemės, besiskleidžiančios atskirose paveikslų serijose, tačiau jas visas jungia sulėtėjusio, išsitęsusio laiko pojūtis.

Apie autorę

Rosanda Sorakaitė (g. 1988) yra jaunosios kartos tapytoja, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tapytojos kūryba buvo pristatyta Niujorke, Londone. Jos tapybai būdingas minimalus, fragmentiškas vaizdavimo būdas ir kasdienybės estetika.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.

Daugiau informacijos: www.kkkc.lt

 

Povilas Ramanauskas, Keliaujantis potėpis
Povilas Ramanauskas, Keliaujantis potėpis
Rosanda Sorakaitė, Šviesos siluetas. 2018 m.
Rosanda Sorakaitė, Šviesos siluetas. 2018 m.
KKKC inf.

Trečioji Fotografijos šventė Klaipėdoje

2018 m. lapkričio 9 d., penktadienį, nuo 17 valandos Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius kviečia į KKKC Parodų rūmus (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda), kur jau trečią kartą rengiama Fotografijos šventė. Jos metu bus atidarytos trys fotografijos parodos, vyks knygos pristatymas, kūrybinio šamanizmo seansas, ekskursijos po parodas.

Remigijaus Pačėsos retrospektyvinė paroda

Kertinė fotografijos šventės ašis – Remigijaus Pačėsos retrospektyvinė fotografijų paroda „Geltona gulbė neatplauks“. Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją". Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo fotografijose tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, apleista gėlių klomba, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Tai nepriklausė nuo technikos – jis lengvai perėjo nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos.
 
„Geltona gulbė neatplauks" Pačėsa užrašė ant upės nuotraukos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltoni topinambai. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau", „Pilka diena – pilka žuvėdra", „Pas poeto kapą". Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai". Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą".

Kartu su bendraminčiais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesio, šaipėsi iš įkyraus kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas. 2004 m. vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.

Paroda „Geltona gulbė neatplauks“ pirmą kartą buvo surengta 2017 m. liepą Fotografijos muziejuje Šiauliuose, 2018 m. vasarį – Kauno fotografijos galerijoje, gegužę – „Prospekto“ ir Vilniaus fotografijos galerijose. Parodos kuratoriai: Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius. Parodą pristato Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras (Šiauliai).

Jono Meko fotografijų paroda

Kitas šventės akcentas itin gurmaniškas – pristatoma Niujorke gyvenančio avangardinio kino guru Jono Meko fotografijų paroda „Frozen Frames / Sustingę kadrai“ iš A. Kulikausko rinkinio. Jono Meko paprašytas reprodukuoti kadrus iš 16 mm filmo juostos, fotomenininkas Arūnas Kulikauskas apie 1992-uosius metus sukonstravo savadarbį aparatą ir pradėjo eksperimentuoti. Eksperimentų rezultatas buvo skaidrė, kurioje matosi ne vienas, bet keletas filmo kadrų. Norėjosi, kad būtų aišku, jog tai ne šiaip fotografija, o mažytis filmo fragmentas. Kadras apima visą filmo juostos plotį su perforacijos skylutėmis ir garso takelio žyme. Jonui rezultatai labai patiko ir jis paprašė padaryti seriją skaidrių iš jo filmų. Vaisingas bendradarbiavimas truko beveik dvidešimt metų. Iš skaidrių atspausti skaitmeniniai atspaudai buvo rodomi muziejuose ir žymiose galerijose visame pasaulyje. Daug jų yra įsigiję privatūs kolekcininkai. Prancūzijoje išleista šitų fotografijų knyga Jonas Mekas. Just Like a Shadow, 2000 m.

Atspaudai, kuriuos matysite parodoje, yra galutiniai bandymai (proofs) prieš spausdinant parodinius darbus. Todėl kai kurie atspaudai turi laboratorijos darbuotojo paliktus paskutinius pataisymus. Didelio formato fotografijos atspausdintos Cibachrome technologija geriausioje JAV fotolaboratorijoje Duggal. Šiuo metodu spaustos fotografijos pasižymi  ilgaamžiškumu ir spalvų gyvumu, todėl labai vertinamos kolekcininkų visame pasaulyje, juo buvo spausdinamos fotografijos muziejams ir galerijoms. Tačiau šio metodo atsisakyta dėl nuodingumo ir aplinkos taršos. Kai kuriose fotografijose matosi siūlo fragmentas. Jonas įverdavo siūlą į perforacijos skylutę, taip pažymėdamas kadrą, kurį jis nori matyti fotografijoje. A. Kulikauskui buvo paliekamas visas likęs kūrybinis ir techninis darbas.

Augustino Našlėno kūrybos paroda
    
Ar galima suderinti iš sielos gelmių kylantį dvasinį nerimą ir šiuolaikinio meno praktiką? Juk tiek dvasiniam ieškotojui, tiek kuriančiam menininkui rūpimas esminis klausimas dažniausiai yra tas pats:  „Kas aš esu?“ – samprotauja trečios parodos autorius Augustinas Našlėnas. Fotografijos šventėje pristatoma jo kūrybos paroda „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“. A. Našlėnas teigia: „Šioje parodoje noriu  žiūrovą supažindinti ne vien su per šešerius metus sukurtais kūriniais, bet taip pat su savo kūrybiniu procesu, susidedančiu iš dviejų dalių – „automatinių“ piešinių, atsirandančių meditacijų metu ir po jų, kurie yra tarsi tiesioginiai pranešimai iš patirčių, ir fotomontažų, kurie yra patirčių interpretacijos ir sintezė. Taip pat norėčiau sudominti žiūrovą šamanizmo fenomenu, jo vieta šiuolaikiniame pasaulyje ir tuo, kaip šamanizmas gali įtakoti šiuolaikinį meną.

Sapnų pjovėjas pirmąkart pasirodė mano sapnuose 2014 metais. Iš sapno jis greitai persikėlė į realybę kaip performansų, atliekamų su roko grupe „Baba Naga“ personažas. Galiausiai jis išniro fotomontažuose kaip įvairių šamaniškų nuotykių dalyvis.“

Sapnų pjovėjas – tai šamano dvasia, galinti keliauti po nematomus pasaulius, pasiekti giliausias ir tolimiausias visatos dalis, persismelkti pro daugybę dimensijų. Sapnų pjovėjas yra regėjimų ieškotojas. Jis tiria nematomąjį pasaulį, nušviesdamas jį vaizduotės šviesa. Sapnų pjovėjas gerai išmano sapnų logiką, kuri skiriasi nuo įprastos, normalios sąmonės logikos. Jis moka kalbėti sapnų kalba ir todėl gali patekti ten, kur neveikia laikas, o pavidalai nebūna pastovūs. Jis susikalba su dvasiomis, archetipais, angelais, demonais ir kitais nematomų pasaulių gyventojais. Jis regi visatos audinį iš „išvirkščiosios“ pusės, todėl gali rasti pabėgusius siūlus ir juos vėl surišti. Sapnų pjovėjo darbas – ieškoti visatos gelmėse paklydusių sielų ir grąžinti jas namo. Sapnų pjovėjas taip pat ištaiso negatyvių jėgų daromą žalą. Jis skleidžia džiaugsmą ir teigiamą energiją, bet reikalui esant tampa aršiu kovotoju. Sapnų pjovėjas vienodai gerai pažįsta ir šviesą, ir tamsą. Parodoje rodomi daiktai yra lyg magiškai importuoti iš Sapnų pjovėjo pasaulio. Tai objektai, kuriuos jis naudoja savo šamaniškoje veikloje. Atidarymo metu autorius trumpai supažindins su savo kūrybinio proceso ritualais.

Fotografijos šventės planas:
 
17 val. Remigijaus Pačėsos fotografijų albumo „shtai“ pristatymas, dalyvaus menotyrininkė Agnė Narušytė ir fotomenininkas Gintaras Zinkevičius.
18 val. atidaromos Fotografijos šventės parodos.

---
Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius.
Kuratorius Darius Vaičekauskas.
Partneriai: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, VšĮ „Trys kaimai“, Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija.

Parodos veiks iki 2018 m. gruodžio 2 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

 

A. Naslenas, Invocation of the Goddess II
A. Naslenas, Invocation of the Goddess II
KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose – paroda apie laiką „Chronometrai“

2018 m. rugsėjo 14 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma šiuolaikinio meno paroda „Chronometrai“.

Parodoje dalyvaujančių menininkų kūriniai matuoja laiką, tapusį mūsų laikmečio kultūriniu nerimu. Teisintis, kad „neturime laiko“, tapo taip įprasta, jog nebegirdime šios sąvokos absurdiškumo. Tarsi laikas būtų materialus daiktas, kurį galima turėti. Vis dėlto mūsų dabartis iš tiesų yra užskubėjusi ir nuolat be perstojo greitėjanti. Dar iki įsigalint internetui prancūzų filosofas Paulis Virilio pranašavo „pasaulinę laiko dykumą“, kai erdvę praris šviesos bangų greičiu lekiantis „dromosferinis“ laikas, gryna totalinė dabartis. Galbūt tai jau įvyko? Tačiau ar ne paradoksalu, kad pagreitėjusiam laikui ištrynus erdvę, turėdami vien laiką, mes aštriausiai jaučiame kaip tik jo trūkumą?

Medijuotos patirties kultūroje „nespėjimas su laiku“ jau yra chroniška liga. Nepadaryti darbai kaupiasi sukeldami nieko nenuveikimo aritmiją. Laikas tapo lankstus ir šiek tiek nerealus. Susiaurėjusiame dabar sąmonė trūkčioja, kaip kokia šizofrenikė skaidosi į kelias laiko zonas, bėga kuo toliau nuo elektroninio laikrodžio skaičiais byrančios dabarties. Daug kam sulėtėjusio laiko nuobodulys tampa geidžiama būsena. Kyla klausimas, Leonido Donskio žodžiais tariant, kaip „grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje“?

Klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys jau trisdešimt metų rodo, kaip tai padaryti. Jo vaizdų paviršių dengiantys įbrėžimai ir dulkės įgarsina laiką. Besiklausant šių garsų, parodos kuratoriams kilo mintis pažiūrėti, kokias laiko formas kuria menininkai iš visos Lietuvos. Jų fotografijos, filmai, objektai, paveikslai, čia virtę chronometrais, įveda į laiko patirčių labirintą, kurį sudaro skirtingos trukmės ir greičiai, anachroniški reliktai ir šmėklos iš praeities, ateities spėjimai, kasdienybės stebėjimai, kūno ir gamtos ritmų dermė, miesto praeities ir dabarties kontrapunktai, laikinos skulptūros bei ribos, už kurių laiko nebėra.
 
Parodoje dalyvauja: Aleksas Andriuškevičius, Eglė Bertašiūtė, Violeta Bubelytė, Alfonsas Budvytis, Cooltūristės ir Adomas Žudys, Kęstutis Grigaliūnas, Arūnas Kulikauskas, Algimantas Kunčius, Dainius Liškevičius, Aurelija Maknytė, Valentyn Odnoviun, Remigijus Pačėsa, Liudas Parulskis, Eglė Ridikaitė, Rūta Spelskytė, Ričardas Šileika, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Darius Žiūra. Kuratoriai – Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius.

Paroda yra Lietuvos mokslų tarybos remiamo Vilniaus dailės akademijos projekto „Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ dalis.


Paroda „Chronometrai“ veiks iki 2018 m. lapkričio 4 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose – Eglės Ridikaitės „Kultūringos grindys“


2018 m. birželio 29 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Eglės Ridikaitės tapybos paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“.

Šiuolaikinės tapybos paroda, atskleidžianti tapytojos Eglės Ridikaitės meilę grožiui ir Vilniui, kviečianti pamatyti ir išsaugoti tai, ką paveldėjome, pernai buvo pristatyta sostinėje. Į pajūrį paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ atkeliauja papildyta naujais kūriniais, vienas iš jų – skirtas Klaipėdos gatvei.

Kūrinių ciklas pradėtas kurti menininkei klaidžiojant po Vilnių, po senųjų pastatų laiptines, kur jos akys pastebėjo nepelnytai užmirštą laiptinių dekorą – keramines grindų kompozicijas. Pamačiusi daugelio mūsų nepastebimą ir nevertinamą tose grindyse atsispindinčią XIX a. pab. ir XX a. pr. urbanistinę estetiką, Eglė Ridikaitė dekoratyvines grindų kompozicijas perkėlė į savo tapybą. Taip ji įamžino tai, kas nepastebėta, ir kartu prisidėjo prie paveldo išsaugojimo. Tapybos darbuose užfiksuotas natūralus kompozicijų dydis, tikrieji siluetai ir spalvos. Menininkės vaizduotės dėka pakeltos nuo žemės, tos kompozicijos atsiskleidžia visa savo didybe, jose įžvelgiami senųjų gyventojų pėdsakai pasakoja jų istorijas, gaivina mūsų atmintį.
 
„Eksponuodama savo grindis vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką, bet tik tokiu būdu jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – sako menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.

Eglė Ridikaitė naudoja sudėtingą, išskirtinę pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, ji ne tapo, o keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamus atspalvius ir faktūrą. Pasak R. Andriušytės-Žukienės, „dirbdama spalvų užpurškimo būdu, ši šiuolaikinė tapytoja nei teptuku, nei rankomis nesiliečia prie drobės. Išpurkšti dažai tarsi dulkelės sugula drobės paviršiuje. Taip sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis“.

Paroda „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ skirta ne tik pamatyti tą grožį, menininkės pastangomis nuo žemės pakeltą į mūsų akių lygį. Ji skirta ir pamąstymui apie tai, ką mes paveldėjome, ką paliekame po savęs ir ką išsinešame su savimi išeidami.

Per savo kūrybinę karjerą surengusi trylika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų, už kūrinių ciklą „Kultūringos grindys“, kurtą daugiau nei 4 metus, 2018 m. Eglė Ridikaitė buvo apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija bei Vilniaus miesto mero premija.
 
Parodos organizatorė – galerija „Contour Art Gallery“ (Vilnius), kuratorė – menotyrininkė Vilma Mačianskaitė. Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.


Paroda veiks iki 2018 m. liepos 29 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

Eglė Ridikaitė, „Stambulas (Ale)“. 2016 m. V. Ilčiuko nuotr.
Eglė Ridikaitė, „Stambulas (Ale)“. 2016 m. V. Ilčiuko nuotr.
KKKC inf.

Klaipėdoje pristatomas lietuvių, latvių ir estų meno projektas „3FREE”

2018 m. gegužės 18 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) į Tarptautinės muziejų nakties renginius Klaipėdoje įsilies trijų Baltijos šalių grupės menininkų bendra paroda – meno projektas „3FREE”, skirtas trijų Baltijos valstybių šimtmečiams paminėti.

 

Penktadienio vakarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų rūmuose personalines parodas pristatys grafikė Jūratė Rekevičiūtė, latvių menininkė Vika Eksta ir estas Alas Paldrokas, žinomas meniniu pseudonimu Anonymous Boh, šeštadienį vyks daugybė originalių tarptautinio meno projekto „3FREE” renginių.

Jūratė Rekevičiūtė, „Life_Lithuania“
Jūratė Rekevičiūtė, „Life_Lithuania“
KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose – Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio „Išlaukti vaizdai“

2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio fotografijos ir tapybos paroda „Išlaukti vaizdai“.

Bendroje ekspozicijoje menininkai pristato naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: Agnė Jonkutė eksponuoja tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, Remigijus Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.

A. Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį žeme, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.

Asmeninių patirčių inspiruota ir R. Treigio darbų ekspozicija. Pasak menininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju jie yra išviešinami. Man tie vaizdai sukelia vienus prisiminimus, žiūrovui jie gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R. Treigys.

Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik retkarčiais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera ir ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus. Ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.

„Mums abiem svarbu ilgai pabūti su vaizdu, gal net tiksliau – šalia vaizdo, kol ryžtamės jį užfiksuoti juostelėje ar drobėje. Galiu numanyti, kad R. Treigys ties fotografiniu atspaudu taip pat užtrunka ilgai kaip aš teptukais beglostydama savuosius aliejinius paviršius, kol suguldau visus sluoksnius, – apie kūrybinius bendrumus pasakojo A. Jonkutė. – Šioje parodoje bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškom ar laukiam, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų ir tylos.“

Tylos leitmotyvas itin išryškėja ir naujausiose R. Treigio fotografijose. Ankstesniuose jo darbuose tarsi tam tikras vizualinis triukšmas buvę įbrėžimai, įtrūkimai palaipsniui nyko, ir paskutiniajame cikle „Žiemos dienoraščiai“, pasak menininko, „fotografija absoliučiai be garso“. Nebeliko jose ir konkrečių motyvų, objektų – tik jų fragmentai.

„Kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Pavyzdžiui, didelis veidas viename mano darbe – rodau tik nosį ir akis. Galima dar labiau priartėti, galima peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes šitos ribos kol kas neperžengėme. Priartėjom prie objekto, atsimušėm į jį, ištyrinėjom paviršių, bet į vidų neįėjom“, – pasakojo R. Treigys.

Dar vienas dviejų menininkų kūrybą jungiantis dėmuo – tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose. Menininkai šį reiškinį pavadino „susikalbėjimu nesikalbant“. „Pirmą kartą susitikę 2007 m. išsiaiškinom, kad abu turim po lovą: jis – nufotografuotą, aš – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu, abi jos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus. Abu vienas apie kito lovą nežinojome“, – pasakojo A. Jonkutė. Jai antrino ir R. Treigys: „Kalbant apie mūsų su Agne susikalbėjimus, parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį padariau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pati kompozicija! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.“

Apie autorius

Agnė Jonkutė (g. 1974 m.) Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute įgijo menų magistrės laipsnį. Nuo 2005 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Parodose dalyvauja nuo 1999 m., Lietuvoje ir užsienyje surengė 10 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. 2005 m. V Frankofonijos žaidynėse Niamey (Nigeris) apdovanota aukso medaliu, 2009 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ įteiktas geriausios jaunosios Lietuvos menininkės diplomas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jai ne kartą skyrė valstybinę stipendiją. Dalyvavo kūrybinėse rezidencijose: 2005 m. „Cite Internationale des Arts“ Paryžiuje (Prancūzija), 2016 m. Vidurio ir Rytų Europos menininkų kūrybinėje stovykloje Guijange (Kinija) ir rezidencijoje „Art Hub“ Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai). Menininkė bendradarbiauja su Kauno galerija „Meno parkas“. Jos kūrinių turi įsigiję: Europos centrinis bankas (Frankfurtas), Modernaus meno centras (Vilnius), M. K. Čiurlionio muziejus, Xin Dong Cheng galerija (Kinija), privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Remigijus Treigys (g. 1961 m.) 1987 m. baigė studijas Lietuvos dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 m., Lietuvoje bei užsienyje surengė 47 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 70 grupinių parodų. 1991 m. gavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos premiją jauniesiems menininkams, 2005 m. CEC Arts Link (Niujorkas, JAV) stipendiją, 2006 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos premiją. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija jam ne kartą skyrė valstybinę stipendiją.
Dalyvavo kūrybinėse studijose: 2000 m. „Pro Artibus“ meno centre Ekene (Suomija), 2004 m. Roberto Boscho kultūros fondo kūrybinėje studijoje Berlyne, 2008 m. kunst:raumsyltquelle fondo meno rezidencijoje Zilto saloje (Vokietija), 2009 m. KLEE meno rezidencijoje Šverine (Vokietija), 2010 m. Graco tarptautiniuose autorių namuose (Austrija).


Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

Agnė Jonkutė
Agnė Jonkutė
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
KKKC inf.

Dygsnio alchemija: Ingos Likšaitės paroda „Namai“ KKKC Parodų rūmuose

2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 18.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Ingos Likšaitės paroda „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“.

Inga Likšaitė, parodoje eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, grafiškų linijų rastras atlieka kūrinio teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrėtojo padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, kinta, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja atsidūrus kitu rakursu ir atvirkščiai.

„Anksčiau siuvau ant tapytos drobės siuvimo mašinomis. Nauja dygsnio forma atsirado, kai suvokiau, kad pats paprasčiausias ranka atliktas didelis dygsnis yra išraiškingesnis ir aktyvesnis, ant tapyto paviršiaus užauginantis dar vieną erdvę ar kuriantis papildomą optinę dimensiją. Be to, naujas dygsniavimo būdas pasirodė meditatyvesnis, darbo procesas visai kitoks. Atradau visai naują raišką, kitoks dygsnis padiktavo naują grafinę formą. Dygsnio elementas su laiku tapo mano kalba, filosofija. Tiesiog man tai nenustoja būti įdomu, nematau prasmės sustoti ir ieškoti kardinaliai kitos išraiškos, atvirkščiai, tame pačiame lauke nuolat norisi padaryti vis kitaip. Norisi varijuoti su išbandytais dalykais, eiti į tokios raiškos gylį ir kūrybos begalybę“, – apie savo meno formas pasakoja I. Likšaitė.

Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ Inga Likšaitė kvestionuoja žodžio „namai“ turinį, kelia klausimą, kokia galėtų būti šios sąvokos erdvė. Gyvendama Vokietijoje ji kaip užsienietė nuolat susiduria su klausimu: koks jos vaidmuo svetimos šalies visuomenėje, geografinėje platumoje, kaip tampriai ji su vieta susijusi? Menininkei šis klausimas ypač aktualus dabar, kai gyvename pasaulinės migracijos laike, kur vienoms visuomenėms atidaromos sienos, o kitoms statomos naujos. Ką turime omeny, kai kalbame apie namus? Ar namai – tai būstas su stogu virš galvos ir reikalingiausiais daiktais tam tikroje aplinkoje? Ar namai – tai ir jausmas, būsena su saugumo ar, atvirkščiai, nesaugumo suvokimu? Kaip šie suvokimai apie turėjimą ir jutimą koreliuoja tarpusavyje?

Apie autorę

Inga Likšaitė (gim. 1972 m. Kaune) VDU Humanitariniame fakultete studijavo meno istoriją, 1992 – 1999 m. VDA Kauno dailės instituto Tekstilės ir Dizaino katedrose įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu menininkė įsikūrusi Berlyne.

Parodose I. Likšaitė dalyvauja nuo 2000 m., yra surengusi daugelį personalinių parodų Lietuvoje ir Vokietijoje, dalyvavusi grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, Portugalijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kt. Jos darbų yra privačiose ir muziejų kolekcijose visoje Europoje. Daugiausiai dirbanti solo, Inga periodiškai įsijungia ir į bendradarbiavimus su kitų medijų menininkais, architektais, interjero dizaineriais.

Vizualaus meno atstovė šiuo metu kūrybinę praktiką koncentruoja ir siaurina ties tekstilės lauku. Jos darbai dažniausiai atpažįstami kaip minimalaus motyvo, ritmiškų dygsnių, nusiūtos ar išsiuvinėtos monochromiškos drobės, kartais įjungtos į erdvines instaliacijas arba su kolegomis kūrėjais paverstos į judančius vaizdus su garsu. Daug kantrybės ir laiko reikalaujantys Ingos darbai dažnai atkartoja anksčiau buvusius, kiekvienas jų yra kito darbo prototipas, o bendrai jie tarsi generuoja savą meninę teritoriją, kurioje Inga atranda įdomią kūrybos transformaciją.
 

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

Inga Likšaitė, iš cilko „Namai"
Inga Likšaitė, iš cilko „Namai"
KKKC inf.

KKKC Parodų rūmuose – garso komiksų paroda „Truputis diskurso“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. balandžio 6 d., penktadienį, 17.30 val. atidaroma komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir kūrybinės komandos „Bilietų nėra“ garso komiksų paroda „Truputis diskurso“.
 
Parodoje siūloma pamatyti kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“ idėja buvo įgyvendinta. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė sukūrė piešinius, aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys – garso takelius.
 
Parodos „Truputis diskurso“ komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę. Pristatomi kūriniai perteikia paprastas kasdienybės situacijas, iliustruoja mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“.
 
Piešinius papildantis garsas kuria nuotaiką, kūrinio atmosferą, leidžia žiūrovo vaizduotei ištrūkti iš dvimatės medijos, įsijausti į veiksmo kontekstą ir patiriant garsą mintyse piešti tai, kas nepateko į baltą popieriaus lapą. Jo funkcija yra ne tik plėtoti konkretų pasakojimą ar atskleisti veikiančių personažų charakterius, bet ir sukelti subjektyvius žiūrovo jausmus, išprovokuoti asociacijas ar prisiminimus.

Vaizdas ir  garsas šiame projekte yra lygiaverčiai. Ir tik nuo žiūrovo priklausys, kaip jis perskaitys ir kaip interpretuos jų junginį. Kadangi prie kiekvieno komikso kabės QR kodu užšifruotas garso takelis, lankytojai turės pasirinkimą, kaip apžiūrėti parodą – ar į vaizdą ir garsą gilintis kartu, ar žvelgti tik į piešinius, o galbūt parodą stebėti užsimerkus. Garso komiksų paroda – tarsi žaismingas interpretacijos uždavinys, kurį kiekvienas gali spręsti individualiai ir aptikti smagių, netikėtų atradimų.

Apie autorius

Miglė Anušauskaitė Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos bakalauro ir semiotikos magistro laipsnius. Šiuo metu studijuoja doktorantūrą Lietuvių kalbos institute, nuo 2008 m. publikuoja tekstus kultūriniuose leidiniuose, turi savo komiksų rubrikas įvairiuose tinklalapiuose, tarp jų – ir kultūros portale Kulturpolis.lt. Miglė dažnai veda komiksų dirbtuves, dalyvauja mokslo populiarinimo veikloje. 2014 m. kartu su Gerda Jord išleido grafinę novelę „10 litų“, apdovanotą Patriotų premija, 2017 m. – komiksų knygą „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“, jau pelniusią daugybę apdovanojimų. 2015 m. KKKC Parodų rūmuose vyko M. Anušauskaitės komiksų paroda „Dalyką“; 2017 m. jos kūriniai buvo eksponuoti interaktyvioje grupinėje parodoje „Pasaulis semiotiko akimis“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei grupinėje Baltijos šalių ekspozicijoje „Koomiks, Komiksi, Komiksai“ Treviso komiksų festivalyje.

Julija Šatkauskaitė vaidybos specialybės mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Eimunto Nekrošiaus kurse. Studijų metais ji pradėjo gilintis į teatrinio veiksmo dėliojimo principus ir garso dramaturgiją, ieškoti paralelių tarp dramaturgijos ir muzikos kompozicijos. Julija yra spektaklio „Medėja“ bei tarptautinio muzikos projekto „Mugam ir Sutartinės: Dialogai“ režisierė ir prodiuserė, yra atlikusi nemažai literatūros ir garso performansų, dalyvavo tarptautiniuose radijo dramos festivaliuose, kūrybinėse dirbtuvėse bei menininkų rezidencijų programose. Šiuo metu ji toliau gilinasi į radijo teatro bei audioatmosferų eksperimentus, kuria garso ir literatūros performansus, yra elektroninės muzikos atlikėja.

Andrius Šiurys Kauno technologijos universitete studijavo muzikos technologijų specialybę, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Ryčio Mažulio kurse, – kompoziciją. Studijų metais Andrius pradėjo rašyti instrumentinę muziką. Vėliau ėmė eksperimentuoti elektroakustinės muzikos sferoje. Sukūrė muziką įvairiems audiovizualiniams projektams, dramos ir audiospektakliams; dalyvauja Lietuvos šiuolaikinės muzikos festivaliuose, tarpdisciplininio meno projektuose.

Kūrybinė komanda „Bilietų nėra“ radijo teatro bei audioperformansuose žadina klausytojų vaizduotę, iš naujo atrasdama bei kurdama naujus radijo teatro žanrus. Siekdami surasti daugiau teatro ir garso meno sąsajų, menininkai muzikinių, režisūrinių bei performatyvių eksperimentų metu kuria audioatmosferas, pasitelkdami garsines priemones netikėtai atskleidžia literatūrinės medžiagos turinį. „Bilietų nėra” aktyviai dalyvauja muzikos, literatūros, radijo teatro bei menų festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Paroda veiks iki 2018 m. gegužės 5 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

KKKC inf.

Arūnės Tornau kūrybos paroda „Tirpstančios formos“

KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2018 m. vasario 23 d., penktadienį, 18 val. atidaroma Arūnės Tornau kūrybos paroda „Tirpstančios formos“. Šeštadienį, vasario 24 d., 11.30 val. menininkė kviečia į ekskursiją po ekspoziciją.

Arūnė Tornau parodoje „Tirpstančios spalvos“ pristato 2015– 2017 m. sukurtus tapybos darbus ir erdvinę tekstilės instaliaciją. Didelio formato paveiksluose menininkė analizuoja ją dominančias egzistencines gamtos ir žmogaus būties trapumo temas ir sieja jas su aktualia sociologine (modernybės epochos) griūties jausena, jau kuris laikas dominuojančia šiuolaikinio meno kontekste ir kultūros teorijos tekstuose.

A. Tornau visada domino gamtos cikliškumo, laikinumo, jos kaitos ir nykimo, ekologinės temos, bet tik per pastaruosius 5–7 metus jai pavyko išgryninti savo mintis: temos abstrahavosi, apsivalė nuo nereikalingų smulkmenų, koloritas tapo santūresnis, spalvos prislopintos. Šios temos taip pat pradėjo rezonuoti su visai kitomis, „apokaliptinėmis“ nuojautomis platesniame tarptautiniame šiuolaikinio meno kontekste, kuris reaguoja į globalias dabarties politines, ekologines, ekonomines krizes. Ramus, sutelktas vaizdas atsirado kaip priešprieša intensyviam šiuolaikinės informacijos srautui. Ši tema jai atrodo aktuali ir savo egzistenciniu poetiniu pobūdžiu. Naujam ciklui būdingas tuštumos kaip niekieno, „užribio“ žemės vaidmuo. Kūriniuose dominuoja efemeriški, nykstantys vaizdiniai – spalvų blukimo, daiktų dūlėjimo, pėdsakų nykimo, kaitos motyvai. Tokiame nykimo ir mirties estetikos kontekste daiktų ar objektų buvimas tik nujaučiamas arba jų išvis nėra. Nerangios, amorfiškos architektūrinės formos, vertikaliai stūksančios abstrakčioje klampioje erdvėje, sukelia civilizacijos ar egzistencijos pabaigos jausenas.

Paskutinių, dar niekur nerodytų A. Tornau darbų ciklą „Užtvaros“ sieja vienas motyvas: tam tikros kliūtys, trukdančios žiūrėti gilyn į paveikslą: tvoros, užuolaidos, medžių kamienai, į tankius mazgus susiraizgę krūmynai, medžių išvartos. Pagrindinis objektas – tarsi paslėptas, uždengtas nuo žiūrovo akių, tačiau jauti jį esant. Tas slaptumo jausmas ir tamsus koloritas sukuria baugumo ir įtampos atmosferą. Žiūrėjimas pro užtvarą tampa lyg bandymu patekti į draudžiamą teritoriją, o miškas – personifikacija, abstrahuotu jausminiu pasauliu.

Parodoje pristatoma erdvinė instaliacija, pasak menininkės, atskleidžia jos, kaip moters kūrėjos, asmenišką ir emocinį žvilgsnį: „Ciklą papildanti paralelinė tema bei forma – erdvinė instaliacija, skirta mano prieš kelerius metus mirusiai mamai. Tai – labai trapus, intymus, emociškai man svarbus kūrinys, kuris įvestų žmogišką mastelį ir kartu sustiprintų  abstrakčių gamtos būsenų poveikį, sukuriamą mano didelių formatų tapyba“.

Apie autorę

Arūnė Tornau (g. 1956) – tapytoja, dailės pedagogė. 1974–1979 m. studijavo Vilniaus dailės institute. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) narė, 2009–2016 m. LDS tapybos sekcijos pirmininkė. Dalyvavo daugelyje tarptautinių ir respublikinių parodų, vykdė meno edukacinius projektus Lietuvoje ir užsienyje. Kelių dailės vadovėlių, knygos „Latcho drom“, daugelio straipsnių, kelių videofilmų, TV ir radijo laidų apie meną ir meno pedagogiką autorė ir bendraautorė. Kūrė scenografiją spektakliams, kuravo tapybos parodų projektus Lietuvoje ir užsienyje (Liuksemburge,  Briuselyje, Hagoje, Berlyne, Varšuvoje). Menininkė nuolat dalyvauja grupinėse parodose šalyje bei užsienyje ir rengia asmenines savo kūrybos parodas.

Vasario 24 d., šeštadienį, 11.30 val. menininkės Arūnės Tornau vedama ekskursija po parodą „Tirpstančios formos“. Būtina registracija el. paštu: edukacija@kkkc.lt arba tel. 8 650 71704 (ekskursijos kaina įeina į bilieto kainą: 1,70 Eur, 0,85 Eur. Neįgaliesiems, Klaipėdos moksleiviams – nemokamai).


Arūnės Tornau paroda „Tirpstančios formos“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

KKKC inf.

Vyto Karaciejaus personalinė fotografijų paroda „Požiūris“

2018 m. vasario 23 d., penktadienį, 17 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma fotomenininko Vyto Karaciejaus personalinė fotografijų paroda „Požiūris“, skirta autoriaus 70-mečiui ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Renginyje eiles skaitys režisierius Domininkas Malajavas.

Retrospektyvinės V. Karaciejaus parodos „Požiūris“ ekspozicija sudaryta iš dviejų dalių: pirmojoje dalyje fotomenininkas pristato vertingiausias nuotraukas iš fotografijos ciklų „Smėlio legenda“ (1994 m.), „Jūros paslaptys“ (1998 m.), „Fototeatras“ (1998 m.), „Prie amžiaus slenksčio“ (1999 m.), „Draugai ir kaimynai“ (2000 m.), „Buvimo ženklai“ (2002 m.), „Būties miražai“ (2007 m.), „Pajūrio peizažai“ (2008 m.) ir kt.

„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė. Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau. Keitėsi požiūris į žmogų, miestą, gamtą, laikmetį...“ – pristatydamas savo retrospektyvinę parodą atvirauja fotomenininkas.

Antroji ekspozicijos dalis sudaryta iš naujausio V. Karaciejaus fotografijų ciklo „LDK buvimo ženklai“, kuriamo nuo 2017 m. Ją autorius dedikuoja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Šio ciklo fotografijos – tai menininko  improvizacijos LDK temomis. Vaizdai, persipynę vienas su kitu, kuria paslaptingumo atmosferą ir kelia žiūrovams savitas asociacijas.

„Tas patirtas stebuklo jausmas, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių galvon įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės. Savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Sukūrę valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. Kad LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – inspiracijas sukurti šį ciklą atskleidžia V. Karaciejus.

Pasak fotomenininko Gyčio Skudžinsko, „Vytą Karaciejų nuolatos dominančios temos – būtis, laikinumas, tikrovės ir fikcijos santykis. Dažniausiai objektyvo taikiklyje atsiduria ne realaus pasaulio, bet perkurtų situacijų veikėjai ir detalės. Autorinis braižas ir puiki nuojauta autorių pastato į vieną gretą su šiandienos vizualiosios kultūros tendencijas plėtojančiais menininkais. Vyto atspauduose susipina aukštoji ir gatvės kultūros, šventinė romantika ir kasdienybės rutina. O parodos žiūrovas, sekdamas autoriaus nužymėtais taškais, gali perskaityti visiškai naują istoriją“.

Apie autorių

Vytas Karaciejus gimė 1948 m. kovo 10 d. Milvyduose, Varėnos r. Baigė Kauno aukštesniąją dailės mokyklą, specialybė – dailininkas fotografas. Nuo 1975 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. Nuo 1977 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1997 m. fotomenininkui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas, 2005 m. – meno kūrėjo statusas.

Šalies ir užsienio parodose V. Karaciejus dalyvauja nuo 1977 m., yra surengęs daugelį personalinių parodų, nuolat dalyvauja bendruose šalies ir tarptautiniuose fotomeno projektuose. Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus, FIAP (Lozana, Šveicarija). Kūrėjas yra išleidęs fotoalbumus „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002 m.) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (2011 m.).


Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „Požiūris“ veiks iki 2018 m. kovo 25 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

  < PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas