Tenka ilgai žiūrėti į tamsą. Joje pamažu išryškėja du sumaitoti automobiliai ir ant jų sukritę juodi pavidalai. Iš pradžių jie atrodo lyg šakos, paskui – lyg manekenai, ir tik akims prisitaikius supranti, kad tai žmonių kūnai. Jie nejuda. Nejuda taip ilgai, jog imi abejoti ne tik tuo, ar jie gyvi, bet ir savo poreikiu, kad scenoje pagaliau kas nors įvyktų. Mėlyna Ričardo Mikalkevičiaus šviesa gyvą kūną paverčia beveik mirusiu.
