7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vieta, kurioje gyvenama

Pokalbis su režisiere Kinga Dębska

Ramūnas Aušrotas
Nr. 33 (1270), 2018-10-19
Režisierė Kinga Dębska
Režisierė Kinga Dębska

18-asis Lenkų kino festivalis surengė pasaulinę televizijos dokumentinio filmo „Čia gyvenama“ („Tu się żyje“) premjerą. Filmas pasakoja apie vienuolės Michaelos Rak iniciatyva Vilniuje įkurtą Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisą, kuriame mirštantiems ligoniams teikiamos paliatyviosios slaugos paslaugos. Filmą Vilniuje pristatė jo režisierė Kinga Dębska. „Čia gyvenama“ režisierė grįžo prie krikščionybės temos. Ji yra sukūrusi dokumentinę apybraižą „Myliu Kristų“ („Kocham Chrystusa“, 2000) apie Ukrainos katalikų bažnyčios persekiojimą sovietmečiu, filme „Kelias, tiesa ir gyvenimas“ („Droga, prawda, zycie“, 2001) užfiksavo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionės Ukrainoje akimirkas.

Radijo stoties XFM eteryje, „Kito kadro“ laidoje, režisierę kalbino Ramūnas Aušrotas. Pateikiame jų pokalbį.

 

Prieš seansą džiaugėtės, kad premjera vyksta Vilniuje. Kaip jautėtės po filmo premjeros?

Tai buvo viena labiausiai jaudinančių akimirkų mano, kaip režisierės, gyvenime. Po filmo „Mano dukterys karvės“ pristatymo Gdynėje žmonės stovėjo ir verkė. Vilniuje buvo antras toks kartas. Prieš premjerą jaudinausi. Pirmiausia todėl, kad sesuo Michaela dar nebuvo mačiusi filmo, nežinojau, ar jai patiks. Be to, filmas buvo kuriamas televizijai, o mes jį žiūrėjome didžiulėje kino salėje. Kurdama jį žinojau, kad kinematografinės išraiškos požiūriu jie nebus tobulas.

 

Ar galėtumėte papasakoti filmo atsiradimo istoriją?

Kurti šį filmą nebuvo paprasta. Kai sesuo Michaela kreipėsi su prašymu sukurti filmą apie hospisą, mano gyvenime virė daug dalykų: jau buvau sulaukusi pripažinimo, išgyvenau labai sėkmingą filmo „Mano dukterys karvės“ premjerą, sulaukiau daug įvairiausių pasiūlymų. Pamaniau sau: „Nekuriu filmų pagal užsakymą, turiu tiek daug pasiūlymų kurti vaidybinius filmus, nenoriu grįžti prie dokumentikos.“ Tada sesuo man pasakė: „Gerai, aš už tave melsiuosi.“ Ir nuolat siuntė žinutes: „Aš už tave meldžiuosi.“ Tačiau kaip tik tada, kai tos žinutės staiga liovėsi, ne viskuo gyvenime buvau patenkinta. Tada jau aš parašiau: „Seserie, ar meldžiatės už mane, ar ne?“ Bet iš tikrųjų turėjau pati šiam filmui subręsti, pati suprasti, perleisti šią temą per save. Ir tik tada parašiau scenarijų…

 

Prieš premjerą sakėte, kad filmo kūrimas paskatino Jus „eiti į kelionę ir ieškoti geresnės savęs“.

Filmo kūrimas man buvo didelė pamoka. Pamoka, kurioje mokiausi pagarbos gyvenimui, kiekvienai akimirkai ir kiekvienam žmogui. Nereikia laukti, kol išsipildys tavo svajonės. Būtent to mokiausi iš sesers Michaelos kurdama šį filmą, stebėdama jos darbą ir gyvenimą. Išskirtinė sesers savybė, kad ji mato žmones taip individualiai, taip gražiai. Aš pati sau taip nepatikčiau, jei ne sesuo. Sesuo sugeba pamatyti gėrį kiekviename žmoguje.

 

Kaip jūs susipažinote?

Susipažinome radijuje. Kartu su aktoriumi Marianu Dziędzieliu ir prodiuseriu Zbigniewu Domagalskiu buvome atvykę į Lietuvą „Kino pavasaryje“ pristatyti savo filmo „Mano dukterys karvės“. Mus pasikvietė radijas „Znad Wilii“. Sesuo mus išgirdo per radiją, ji jau buvo mačiusi filmą ir paskambino į tiesioginį eterį.

 

Mūsų žiniasklaidos tikrovėje senatvė yra tabu arba tema, nuspalvinta tik juodai. Senatvė nėra graži. Jūsų filme matau kitaip pavaizduotą senatvę. Kas Jums buvo svarbu?

Senatvė ir mirtis mūsų visuomenėje yra tabu. Mielai ją pridengtume kokiu skuduru ir apsimestume, kad jos nėra. Bet ji yra. Mano filme gražiai sako viena gydytoja: „Kaip reikia padėti žmogui gimti, taip reikia padėti jam ir išeiti.“ Man buvo svarbu parodyti, kad hospisas yra vieta, kurioje nėra kančios, nėra skausmo, nėra riksmų, kad ten tvyro ramybė.

 

Kalbate apie fizinį skausmą?

Na taip, nes tai pirminis, esminis skausmas, o hospise taikoma atitinkama terapija, galima visiškai jo išvengti kiekvienoje situacijoje. Man, išgyvenusiai abiejų tėvų mirtį, mačiusiai, kaip siaubingai jie kenčia, ir negalėjusiai su tuo susitaikyti, tai buvo labai svarbu.

Bet dar svarbiau buvo tai, kad hospisas yra vieta, kurioje gyvenama, vieta, kurioje įvyksta daug dalykų. Tai ir žmonių susitikimai, ir santykiai, kurie atkuriami, ir paskutinės prisilietimo akimirkos, tampančios laimės akimirkomis. Kaip kad ta išvykos prie ežero pažvejoti scena. Jos būtinos žmogui prieš pereinant į kitą pusę.

 

Filmus „Mylėti Kristų“ ir „Čia gyvenama“ skiria aštuoniolika metų. Palyginus juos į akis krinta tai, kaip pasikeitė Katalikų bažnyčios padėtis posovietinėje erdvėje. Kalbu ne tik apie jos vietą visuomenėje, bet ir apie jos etosą: suirus Sovietų Sąjungai Katalikų bažnyčios kalbėseną ir veikimą žymėjo gręžimasis į praeitį, šaknų paieška, pastangos jas atželdinti, tradicijos puoselėjimas (tai matyti filme „Mylėti Kristų“), bet dabartinė Katalikų bažnyčia kalba jau kita kalba ir kitaip supranta savo vietą visuomenėje, jos veikimą žymi tarnystė, o ne rechristianizacijos pastanga. Ar galima sakyti, kad Jūsų filmas rodo visai kitokią Katalikų bažnyčią?

Nenorėčiau, kad apie šį filmą būtų kalbama skambiais žodžiais. Norėjau parodyti hospisą iš kitos perspektyvos. Geriausia apie didelius dalykus kalbėti paprastų žmonių lūpomis. Bet tai filme ir buvo sunkiausia ­– rasti atitinkamą toną, nuotaiką, priemones, kad parodyčiau istoriją, kuri paliestų širdis, kuri yra tikra, nesuvaidinta. Todėl filmo herojais tapo Viktoras ir Voldemaras, kurie mirė nebaigus filmuoti. Tai nebuvo planuota.

 

Per aštuoniolika metų sukūrėte dešimt dokumentinių filmų, keturis vaidybinius, dalyvavote kuriant penkis serialus.

Taip, dar prieš baigdama režisūros studijas Prahos FAMU kino mokykloje kūriau dokumentinius filmus. Tai buvo mano pradžia. Dabar vėl prie jų grįžtu. Dokumentinių filmų kūrimas yra tiesos ir nuolankumo tikrovės atžvilgiu mokykla. Mano kūrybiškumas, kuris gali atrodyti perdėtas, tikriausiai susijęs su tuo, kad duktė suaugo, išėjo iš namų ir galiu labiau atsiduoti darbui.

 

Ar dokumentika veikia Jūsų vaidybinius filmus? Esate gera portretistė, gerai jaučiate socialinę tikrovę. Ar tai ateina iš dokumentikos?

Be jokių abejonių. Dokumentika man buvo režisūros ir žmogaus, jo emocijų pažinimo mokykla. Iš tikrųjų maloniausia kurti žmogaus portretą, fiksuojant kokį nors jo netobulumą. Kaip sakydavo mano profesorius režisierius Jiřís Menzelis, žmogus yra tragikomiška būtybė ir jei noriu jį portretuoti tragiškomis gyvenimo akimirkomis, turiu tai daryti komiškai. Ir atvirkščiai. Bet visa tai jau žinojau iš dokumentikos. Nes, visų pirma, žmonės iš tikrųjų niekada nesako to, apie ką mąsto. Antra, jei patenkame į sunkią situaciją, bandome iš jos pabėgti padedami juoko. Menzelis tik patvirtino tai, ką jau žinojau. Šią iš dokumentikos atsineštą patirtį panaudoju dirbdama su aktoriais.

 

Esate gavusi ne vieną apdovanojimą už vaidybinio filmo scenarijų. Žiūrėdamas filmą „Mano dukterys karvės“ mačiau ir aiškų, tikslų scenarijų, kuris gerai struktūruoja filmą. Viena iš Lietuvos kino bėdų ta, kad nemokame rašyti gerų scenarijų. Ką patartumėte?

Kuriant filmą scenarijus yra svarbiausia ir sunkiausia dalis. Jo rašymas reikalauja laiko, talento ir nepaprasto jautrumo tikrovei. Pasakysiu kaip anekdotą, kad filmas „Mano dukterys karvės“ turėjo būti perkurtas lietuviškai. Kažkoks prodiuseris iš Lietuvos kreipėsi į mano prodiuserį, klausdamas, ar nebūtų galima sukurti jo perdirbinio. Tačiau išskyrus pasiūlymą reikalas toliau nepasistūmėjo. Jei jau turėčiau ką nors patarti kolegoms lietuvių režisieriams, tai pažvelgti į savo gyvenimą, naudotis tuo ir rašyti apie tai, ką jie žino geriausiai.

Manęs dažnai klausia, kas yra krikščioniškas kinas. Atsakau, kad nedalinu kino į krikščionišką ir kitokį. Bet gal krikščioniškas kinas yra?

Koks bus filmas, manau, lemia tai, koks yra režisierius, kokie jo įsitikinimai, pasaulėžiūra. Ir tai prasimuša pro istoriją, kurią jis sukuria. Dabar, kai Lenkija taip politiškai pasidalinusi, man atrodo, kad režisieriaus funkcija ­– nelįsti į politiką ir laikytis nuostatos „manęs negalima išnuomoti“. Režisierius gali kurti tik jausdamas, kad yra laisvas. Taip pat jis privalo likti sau ištikimas, būti sąžiningas sau, tam, kas jis yra.

 

Kaip manote, ar Wojciecho Smarzowskio filmas „Kleras“ lenda į politiką?

Nenorėčiau komentuoti kitų filmų ir režisierių. Nenoriu būti panaudota diskusijoje „už“ ar „prieš“. Manau, kad kiekvienas kūrėjas turi teisę kalbėti savo balsu.

 

Radijo stotis XFM

Režisierė Kinga Dębska
Režisierė Kinga Dębska
Kadras iš filmo „Čia gyvenama“
Kadras iš filmo „Čia gyvenama“