Autorius: Eglė Rakauskaitė

Eglė Rakauskaitė

Pokalbis su menininke Lina Bindokaite

Maži pastebėjimai apie pasaulį

 

Vilniaus Stiklių gatvėje įsikūrusioje galerijoje "Vitražo manufaktūra" rugsėjo pradžioje atidaryta Linos Bindokaitės personalinė paroda “Piešiniai”

Vilniaus dailės akademijoje 2005 m.baigusi tapybos magistro studijas (pas dėstytoją Leopoldą Surgailį). Kodėl kompiuterinė grafika? Nepasiilgsti aliejinių dažų kvapo, pastozės?

Kompiuteriai, nes papraščiau ir lengviau pasiekti darbo vietą. Tai tiesiog dar vienas paišymo būdas. Technika, kurioje mažiau suvaržymo, lengviau atsipalaiduoti, viską galima pataisyti ir eilinį kartą nesugadinti drobės bei dažų. Apskritai, priemonės nėra svarbu, svarbiau - ką  įdedi į darbą. Kiti gali jausti nostalgiją aliejinių dažų kvapui,o man labiau patinka jausti nuotaiką. Kai norisi piešti, visos priemonės, kurios yra po ranka, tinka. Aišku, jokiais būdais nenoriu paneigti tradicinės technikos svarbos, tiesiog dabar papraščiau prieiti prie kompiuterio ir popieriumi gali tapti kompiuterio ekranas.

Mane žavi tavo kompiuterinių piešinių tapybiškas minkštumas.

Minkštumas - negali būti... Tai mano silpniausa vieta. Visada patiko grafika. Nežinau kodėl atsirado minkštumas, tikriausiai nuo atsipalaidavimo.

Ką manai apie savo kūrinių eksponavimą netradicinėje galerijos „Vitražo manufaktūra" erdvėje?

Maža galerija, tie piešiniai mažoje erdvėje pritiko. Šviesa priduoda keistumo, netipiška erdvė. Iš kitos puses, maža kamerinė erdvė priduoda jaukumo, nesukausto, neįpareigoja žiūrovo. Žmogus gali atsipalaiduoti, kaip aš kurdama kompiuteriu. Tai galbūt duoda kitokį priėjimą prie darbo. Darbai netradiciniai, erdvė netradicinė - sutapo ir buvo tas pabandymas: ar  žiūrėsis, ar nelabai. Bet viskas gerai.   

Eksponuodama darbus tarsi išskyrei vieną šviesų piešinį “Pievos”, kiti kūriniai tartum panirę į prieblandą.

Ekspozicija - kaip vienas meno kūrinys. Pasirinkau vieną darbą, kaip akcentą, kaip atsitraukimą. “Pievos” ir yra apie pievas... Pavadinimai svarbu kaip nuoroda, kaip užuomina žiūrovui. Labai noriu, kad darbai patys kalbėtų, kas jie tokie. Mane jaudina gamta, jaudina aplinka. Pastebėjau, žmonėms labai patinka prietemos, o jos  turi  daug  paslapčių...

Kitos kultūros atsiranda šalia.

Šiandien visko daug, ypač Azijos: kinai, japonai, Korėja... Štai ir dabar vyko Vilniuje “now Japan” festivalis. Ir pas mane atsirado maneki neko katinas iš kelionės. Pas juos katinas sėkmės ženklas, o mano katinai - tai ivairios būsenos: vienas apie  kažką gavoja, kitas kenčia, kitas- saugo...

Pasikartojantis upės motyvas tavo darbuose.

Upės tėkmė mane labai traukia,  su ja gali eiti, ją sekti, nors galiausiai jinai pabėga. Todėl ir noriu sustabdyti kokią nors nuojautą, kad ji nepabėgtų. Neieškau kokio koncepto, tai labiau drugelių gaudymas. Kiekvienas turi savo išraišką... Kitas krantas man kaip svajonė...

Kalbino parodos kuratorė Eglė Rakauskaitė

Paroda veikia iki rugsėjo 19 d.  Galerijoje„Vitražo manufaktūra" (Stiklių g. 6, Vilnius)

Dirba pirmadieniais – sekmadieniais 11–19 val.