Autorius: Ieva Černiauskaitė
Ieva Černiauskaitė
Teatras neturėtų būti šezlongas arba minkštas fotelis su spragėsiais
„Artūras Areima – teatro chuliganas-maištininkas“. Kaip tu pats save matai?
Nematau. Nebent pasižiūriu į veidrodį kartais (juokiasi). Bet tai darau retai. Aš nežinau, kodėl sugalvoja kažkas, kad esu chuliganas ar maištininkas. Aš nežinau, čia kažkoks keistas dalykas: jei žmogus bando sakyti kažką atviriau, tai jau yra maištas, provokacija. Aš manau, jog tai, ką aš darau, kuriu, Vakarų kultūroje jau seniai yra norma, ne kažkokia marginalija ar maištas. Esmė, kad mums čia, Lietuvoje, viskas turi būti aišku, turi būti labai toks konkretus, suprantamas, pamokantis teatras, su kažkokiomis metaforomis, simboliais, kurie žmones turėtų tarsi ugdyti doresniais, geresniais, bet neatskleidžia iš tikrųjų, koks šiandien yra žmogus. AAT mes bandom atskleisti tai, kas vyksta su šiandieniniu žmogumi. Tai, greičiausiai, todėl yra toks manęs, mūsų teatro įvardijimas – maištavimas.
