Netekome akordeono muzikos riterio

Rugsėjo 7 d. mirė vienas žinomiausių ir populiariausių XX a. vidurio Lietuvos akordeonininkų Algirdas Ločeris. Ne vieno vaiko ir paauglio svajonė būdavo groti fokstrotus, valsus, tango taip, kaip grodavo A. Ločeris – aukštas, gražus, visad malonus, besišypsantis moterų numylėtinis. Pamatęs, kad Lietuvoje bręsta nauja profesionalių akordeonininkų karta, prioritetą teikianti muzikos klasikai, o ne pramoginei muzikai, A. Ločeris užsisklendė savyje; pamanė, kad jo puoselėta ir labai įtaigiai bei gyvybingai atliekama muzika jau nereikalinga, ir pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą. Gaila, kad aukštą profesinį lygį tarptautiniu mastu pasiekusi dabartinė jaunųjų Lietuvos akordeonininkų karta jau nepamatė A. Ločerio scenoje.

A. Ločeris gimė 1926 m. Biržuose garsaus prieškario fotografo šeimoje. Fotoateljė ir fotografijos reikmenų parduotuvę, tuomet prekiavusią „Kodak“ ir „Agfa“ firmų fotoplokštelėmis, žinojo visi biržiečiai. Tėvas Petras Ločeris pats buvo muzikalus žmogus, gerai iš klausos skambindavo gitara, tad pastebėjęs vaiko gabumus nupirko jam akordeoną, juo Algirdas išmoko groti savarankiškai. Iš A. Ločerio pasakojimų žinoma, kad prieškario metais jis akordeonui pritaikydavo fortepijonui skirtus kūrinius, o karo metais gaidų gaudavo iš vokiečių karių. Natų jam parūpino ir brolis Vytautas, parašęs į austrų firmą, pardavinėjusią kūrinių akordeonams natas. Kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis po kiek laiko iš Vienos gavo pluoštą natų sąsiuvinių.

1945 m. A. Ločeris buvo ištremtas į Sibirą ir įkalintas griežtojo režimo lageryje Archangelsko apskrityje, Kizmos mieste. Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad vaikščiodamas po lagerį pastebėjo prastai akordeonu grojančią mergaitę ir kartais ją pamokydavo. Tai buvo lagerio viršininko duktė, o kai jos tėvas išsiaiškino, kad nėra A. Ločeriui iškeltos bylos, po metų jį paleido.

Po Antrojo pasaulinio karo A. Ločerį grobstyte grobstydavo koncertinės įstaigos bei įvairiausi atlikėjai, mat jis puikiai improvizavo, lengvai prisiderindavo prie partnerių, buvo labai artistiškas ir nuoširdumu bei nesuvaidinta inteligencija nesunkiai pavergdavo publiką. 1946–1949 m. į Vilniaus politechnikume rengiamus šokių vakarus bilietų nebūdavo, jei grodavo broliai A. ir V. Ločeriai.

Nuo 1948 m. A. Ločeris keturiolika metų dirbo Filharmonijoje įvairiuose estradinėse koncertinėse brigadose, kurios koncertuodavo po visą Lietuvą ir tuometinės Tarybų Sąjungos respublikose. 1953 m. išvykęs į Maskvą A. Ločeris kelerius metus dirbo „Goskoncerte“ ir koncertavo visoje Rusijoje. 1957 m. Maskvoje, Pasaulinio jaunimo festivalio konkurse, kur varžėsi stipriausi Sovietų Sąjungos bajano ir akordeono atlikėjai, A. Ločeris laimėjo trečiąją vietą. Tai buvo didžiulė pergalė, bylojusi apie lietuvio akordeonininko meninį lygį.

Savamokslis atlikėjas virtuozas 1974 m. įstojo į J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, dėstytojo V. Dzevočkos akordeono klasę, ją baigė eksternu per vienus metus.

Anot egzaminų komisijoje dalyvavusios dėstytojos Emilijos Kozlovos, „jo grojimas pasižymėjo lengvumu, nugludinta smulkia technika, paprasta, bet gyva atlikimo maniera ir nepaprastu muzikalumu, o pradėjęs groti lengvojo žanro pjeses visus pakerėjo“.

A. Ločeris turėjo mokinių, ir šie labai jį mėgo, nes mokytojas, uždavęs kūrinį, visada jį pats pagrodavo. Negailėdavo ir patarimų savo kolegoms, kaip reikia atlikti lengvojo žanro kūrinius. Abu A. Ločerio sūnūs Vidas ir Algirdas taip pat grojo akordeonu. Aktyvi A. Ločerio koncertinė veikla, įrašai Lietuvos radijuje, ypač dažnai skambėję eteryje, neabejotinai išpopuliarino akordeoną. A. Ločeris visada išliks tikruoju akordeono muzikos riteriu.

Zita Kelmickaitė