Stereotipų apie moteris mėsmalė

„Chicks on Speed“. „Papų peizažas“. 2007 m.

„Chicks on Speed“ moterų menininkių grupė maloniai dvelkia 7-ojo dešimtmečio feminizmo klasika. Po šios parodos darosi visiškai akivaizdu, kad atvirai ir grynai feministinio meno Lietuvoje nebūta. Nei Eglė Rakauskaitė, nei Svajonė ir Paulius Stanikai, nei kiti nuogybių neslėpę menininkai neišvengė estetizavimo, kas iš esmės moters kūno atžvilgiu yra labai jau vyriška. Todėl labai jaučiama, kad „Chicks on Speed“ yra importas pačia geriausia šio žodžio prasme. Jų beatodairiškumas mane džiugina ne mažiau, nei gūdžiais laikais slapta įvežami džinsai. Tačiau nepasakyčiau, kad jų menas svetimas. Jis tiesiog čia negaminamas. Atidarymo metu rodytas filmas, kur realių sudėjimų moterys laksto nuogos ir plekšnoja viena kitai per sėdynes, nubloškė mane į vaikystės atsiminimus apie moterų pliažą kaip visiškos laisvės erdvę, kur moterys gali būti tokios, kokios yra, nepersekiojamos perdirbančio vyriško žvilgsnio. Žinoma, atsirasdavo smalsuolių, kuriems magėdavo apžiūrinėti moterų „pusfabrikačius“ – be grimo, be optinius žaidimus žaidžiančių drabužių, su randais, pilvo raukšlėmis, celiulitais, gyvaplaukiais ir t.t. Moterys žiauriai saugodavo savo zoną, nes žinojo, kuo baigiasi vyro akies įsileidimas – gėdos už iškreiptų lūkesčių neatitikimą primetimu. „Chicks on Speed“ ir jų pirmtakių elgesys su kūnu, t.y. jo viešinimas be pataisymų, bando praplėšti vizualios kultūros audinį ir rasti vietą, analogišką moterų pliažo laisvei.

Drasko jos ne tik moters kūno pakuotes, merginos užsimojusios ir elitistinės vyrų kultūros atžvilgiu. Pavyzdžiui, spalvoja kūnus ir deda atspaudus ant popieriaus, taip ironizuodamos Y. Kleino „mėlynųjų moterų“ tampymą po drobę. Vaizdas gal ir kvailokas, bet tik todėl, kad už jų nestovi vyras su užriesta nosim. Jos tiesiog nori, kad jų kūnas mene priklausytų joms pačioms, o ne „įkvėptoms iš anapus“ vyrų idėjoms. Fone skamba jų muzika, kur dainuojama – „turinys niekam nerūpi“. Jos pervirškina meno istoriją ir tokiu būdu klausia – kaip tai atrodo, kai tai darome mes? Kvailai? Tai gal jūsų „didžioji kultūra“ ne tokia jau protinga? Jei kam nors dar kyla abejonių ar susierzinimas, grįžkite prie užrašo salės pradžioje – „Free thinking is for free“ („nepriklausomas mąstymas nieko nekainuoja“).

Salėje vyrauja pankiškos revoliucijos pagimdytas chaosas ir pigios medžiagos – kartonas, lipni juosta, seni marškinėliai, elementarūs koliažai. O vienintelė dar tauria laikytina technika – tapyba deelitizuojama per turinį. Monumentalūs šuoliuojantys žirgai, paprastai reiškiantys nevaržomą vyrišką ego, lekia tarp bombų sukeltų „grybų“ ir niūrių laužų. Per visą sieną nutapytas paveikslas siunčia paprastą ir labai aiškią žinutę – „ei, „šaunuoliai“, kuo čia didžiuojatės – sutrypta aplinka ir savo amžina panika dėl nuolatos ištinusio ego?“.

Kitas tapybos kūrinys yra apie šiuolaikinę moterį ir apibendrina visą „Batų ekstazės“ idėją. Tai bene tiksliausia moters, nesutinkančios su visuomenės siūloma padėtimi seksualumo prasme, alegorija. Vaizduojama žavinga ir realistiška moteris, besimasturbuojanti su aukštakulnio kulnu – moteriško fališkumo simboliu. Ką tai reiškia? Galima suprasti dvejopai. Arba ji pasiklausiusi vyriškų blevyzgų ir suvokusi, kokia padėtis jai siūloma, nusprendė – ai, geriau jau pasimasturbuosiu. Arba ją sujaudino nuo jos nuslėpta ir naujai atrasta galia – kitaip tariant, tai atkovoto seksualumo, nepasyvumo simbolis. Man labiau patinka antroji interpretacija, tačiau pirmoji, man regis, realybėje vis dėlto yra dažniau pasitaikanti.

Patraukliausia ekspozicijos dalis yra palapinių-krūtų kaimelis, išsidėstęs po visą didžiąją salę. Čia smagu ir vyrams, ir moterims. Pirma, kas ateina į galvą, tai seksualinė revoliucija ir muzikos festivaliai atvirame ore. Antra – piketai. Palapinės visada reiškia išėjimą iš nuolatinės gyvenamosios vietos, ieškojimą alternatyvos, naujų patirčių, buvimą arčiau ko nors. Krūtų formos, sugrupuotos po dvi palapinės, dar ir alternatyvios formos, reikia manyti, reiškia moterų išėjimą iš įprastos aplinkos. Šalia gulinčios drabužių krūvelės ir ištąsyti skudurai yra kūno išnaros, nusirengimo akto liekanos. Sekant naratyvą nesunku prieiti išvados, kad „Chicks on Speed“ bando nusikratyti vyraujančios kultūros, lygiai kaip ir ši bando nusikratyti laisvai mąstančių ir nesukonstruotų moterų grupių.

Apie kultūros elgesį su „moterų monstrių“ grupėmis byloja ant sienos iškabinti padidinti straipsniai. Nesukultūrintos – nesušukuotos, nenusausintos ir nesupakuotos moterys geriausiai tinka siaubo filmams, kur taki, beformė substancija šiurpina žmones labiau nei serijiniai žudikai. Anot oficialios patriarchalinės tvarkos, tokios šlykštynės negali būti pirmame plane... Pagal ją, skambėtų maždaug taip: „arba susitvarkyk (pasioperuok, nusispalvok, apsiauk padus deformuojančius batus, pataikauk), arba gali tyliai stovėti prie šiukšlių dėžės. Gerai jau, gerai, tiek to – skiriame tau moterų pliažą – tokią aptvertą erdvę, kur gali pailsėti, bet nepamiršk, kad reikia ir pasideginti.“ Ir tada galima būtų pridurti, kad dar yra meno erdvė, kur veikia truputį kitos taisyklės ir tai, ką daug kas mielai pavadins pasidarkymu, po truputį atrakins ir keis nuostatas apie moters savęs suvokimą ir jai skiriamą vietą pasaulyje.