Filmai laisvamaniams

„Ežero Lanselotas“

Televizijos kapituliuoja prieš krepšinį – nykesnių programų nei šiomis savaitėmis seniai jau nebuvo, nors naujojo sezono laidų lygis ir taip katastrofiškas. Politikai piligrimauja Ispanijon, vienas jų net neatvyko į pirmąjį Seimo posėdį, pareiškęs, kad jam svarbiau antroji lietuvių religija (suprask, krepšinis). Niekad nemėgau davatkų ir fanatikų – jie visada yra patys didžiausi veidmainiai, ir prisipažinsiu – nemačiau nė vienų šio krepšinio čempionato rungtynių. Įsivaizduokite, visiškai apsieinu ir be krepšinio, ir be religijos.

Lietuviai vis negali pamiršti, kad yra paskutiniai Europos pagonys. Juokingi visi tie įmitusių naujųjų krivių ir vaidilučių ritualai, kuriuos per tautines alaus gėrimo šventes noriai rodo televizijos. Bet melstis odiniam kamuoliui ir aukštiems, dažnai abejotino intelekto ir charizmos vyrukams? Man tai – dar didesnė perversija. Perversiškos man ir vėliavėlės ant mašinų. Plika akimi matyti, kad jų mieste daugėja. Pats pigiausias ir demagogiškiausias patriotizmas liejasi laisvai. Bet kokį nacionalizmą nuo fašizmo visada skiria trapi riba. Jei tautą gali suvienyti ir priversti didžiuotis tik krepšinis, kažkas tai tautai nebegerai. Trumpai tariant, tai jau net ne religija, o paranoja. Jos epidemijos, matyt, nepavyks išvengti ir ateinančią savaitę. Todėl trumpai apie tai, dėl ko verta įsijungti televizorių.

Pirmiausia, tai žinoma, antras Robert’o Bressono ciklo per LTV filmas „Ežero Lanselotas“ (19 d. 23.15). Mėgstamiausia režisieriaus lektūra buvo pasakojimai apie karalių Artūrą ir Apskritojo stalo riterius. Dar 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jis parašė „Ežero Lanseloto“ scenarijų, tačiau jam ilgai nesisekė jo įgyvendinti. Kai 1974-aisiais filmas pasirodė ekranuose, jis nepriminė ankstesnių Bressono kūrinių, nors ir jame buvo nuolat kiekviename filme režisieriaus kartojamas amžinosios žmogaus kelionės ieškant kažko nematerialaus, nepasiekiamo motyvas. Lanselotui tai – šventasis Gralis, kitų, labiau šiuolaikiškesnės tematikos filmų herojai ieško laimės, moralinio absoliuto. Bressono filmuose vyrai ir moterys kelia sau aukštus reikalavimus, nors nuolat atsitrenkia į nenugalimus barjerus. Jų troškimai negali būti akivaizdūs, nes visi pasikeitimai vyksta žmogaus viduje. Žinoma, žiūrovams įdomesnis išorinis, o ne vidinis veiksmas. Bet Bressonas jiems niekad nenuolaidžiavo. Jo filmai reikalauja ypatingo susikaupimo.

Perkeldamas į ekraną Apskritojo stalo riterių sagą, Bressonas vengė bet kokio panašiems filmams būdingo „romantiškumo“, pigių grožybių. Riteriai – nelabai gražūs, grubūs, paprasti. „Modeliai“ tiksliai vykdo režisieriaus nurodymus. Ilgi stambūs akių ir rankų, arklių ir žmonių kojų planai primena baletą. Operatoriaus Pasqualino De Santiso kamera visiškai abejinga istorinių filmų „standartams“, užtat vaizdas įgyja netikėtą viduramžių paveikslo, ikonos pobūdį. Grįžęs iš savo misijos, Lanselotas atnaujina ryšį su Ginevere, kuri taip pat neatrodo simpatiška.

Bressonas teigia, kad Kamelotas – tai tik svajonė, iliuzija. Jo pesimizmas kyla iš aiškaus, preciziško pasaulio vertinimo. Režisierius buvo įsitikinęs, kad blogį kuria patys žmonės, todėl tik nuo jų ir priklauso tikrovė, galimybė ją pagerinti, ištaisyti blogį. Kol taip neatsitiks, jautrūs individai bus pasmerkti pralaimėti. Gėris dar egzistavo Bressono ankstesniuose filmuose. Tačiau pasaulis pasikeitė. Tragiškas yra ir bėgimas į iliuzijų šalį, ir savižudybė. „Ežero Lanselotas“ žymi blogio slinktį režisieriaus filmuose: Lanselotas galutinai prarado galimybę rasti šventąjį Gralį.

Teko skaityti filme vaidinusio Humbert’o Balsano prisiminimus apie darbą Bressono filmavimo aikštelėje. Joti mokantį ekonomikos studentą Balsaną režisieriui rekomendavo pažįstami. Scenarijuje buvo parašyta viskas: kameros vieta, jos judesiai, nuorodos apie garsą. Viskas buvo tiksliai įgyvendinta filmuojant ir montuojant. Aktoriams Bressonas nuolat nurodinėjo, kaip jie turi judėti, žiūrėti. Filmuojama buvo 50 mm kamera (vaidybiniame kine priimta filmuoti 35 mm, įdomu, kaip vaizdą pavyks perteikti televizoriaus ekrane). Jos objektyvas priartina vaizdą geriau už žmogaus akį. Apskritai, filmuojant Bressonas visada būdavo šalia operatoriaus, šalia kadro.

„Ežero Lanselotas“ – pigus filmas, nors filmavimas užtruko keturis mėnesius: „modeliai“ kainavo nebrangiai, o arkliai buvo nupirkti skerdykloje. Po filmo Bressonas griežtai uždraudė Balsanui likti kine, bet vėliau pakvietė jį asistentu. Tapęs prodiuseriu, Balsanas prodiusavo ir Bressono filmus.

Suprantama, kad beveik visi šios savaitės filmai jau yra bent kartą pasirodę televizijų ekranuose. Tokių, kuriuos bus galima pamatyti pirmąkart, suradau vos kelis. LNK „Snobo kinas“ (20 d. 22.30) parodys Jessie Nelsono dramą „Aš esu Semas“ (2002). Filmo herojaus Semo (Sean Penn) protas yra kaip septynerių metų vaiko, jis dievina „The Beatles“ ir padedamas kelių draugų auklėja savo dukrelę Liusi (Dakota Fanning). Tačiau kai Liusi sueina septyneri ir ji pradeda intelektu lenkti tėvą, mergaitės likimu susidomi socialinės tarnybos. Jos nori atimti iš Semo teisę globoti vaiką.

Amerikiečiai filmuose moka ne tik suformuluoti problemas, bet ir jas susieti su konkrečiais likimais. Man tuose teisinguose ir korektiškuose filmuose dažniausiai būna per daug sirupo ir ašarų. Tačiau gal tik kinas dabar ir gali (kitaip nei krepšinis) žadinti kilnius jausmus?

LTV (14 d. 22.40) parodys dar vieną prancūzų filmą – Frederico Forestier „Globėjus“ (2005). Tai pusiau parodija, pusiau nostalgiškas pasakojimas apie tris pagyvenusius sukčius, atiduodantis duoklę 7-ojo dešimtmečio kriminalinėms komedijoms. Draugai susitinka po 20 metų, kad sužinotų, kur jų laukia kadaise paslėptas grobis. Trijulę vaidina labai prancūziški aktoriai Gérard’as Lanvinas, Gérard’as Darmonas ir Jacques’as Villeret.

Regis, dar nebuvo rodytas ir Helmuto Schleppi filmas „Žmona dviem“ (LNK, 16 d. 13.05), nors panašių istorijų apie amerikiečius, ieškančius Rusijoje žmonų, tikrai teko matyti ne vieną. Šiame filme du broliai Džeikas ir Džošas (Timas Blake’as Nelsonas ir Davidas Arquette’as) susirengia į Peterburgą po to, kai miršta jų mama. Tiksliau, jiems labiau reikia virėjos, skalbėjos ir namų tvarkytojos. Todėl broliukai nusprendžia, kad užteks vienos žmonos. Kuo tai baigsis, galima spėti. Filmas buvo kurtas Rusijoje, Meksikoje ir JAV. Mane sudomino viena titruose aptikta pavardė – Nona Velikaja. Bus smalsu pamatyti tokio keisto humoro jausmo savininkę.

Jūsų – Jonas Ūbis