Kinas

Autsaiderio žvilgsniu

75-ojo tarptautinio Venecijos kino festivalio prizininkai

iliustracija
Angas Lee per festivalio uždarymą

Savaitgalį pasibaigusio 75-ojo tarptautinio Venecijos kino festivalio prizininkai niekam nesukėlė abejonių, tik ne vienas žurnalistas pastebėjo, kad labiausiai festivalio rezultatais nusivylė Nikita Michalkovas, pristatęs festivalyje filmą „Dvylika“. Tačiau Rusijos žiniasklaida Michalkovui skirtą Specialųjį prizą pristatė kaip vieną svarbiausių. Oficialus apdovanojimų sąrašas atrodo taip: „Auksinis liūtas“ už geriausią filmą skirtas Ango Lee filmui „Geismas, atsargumas“ („Se, Jie“, Kinija). Prizas už geriausią režisūrą atiteko amerikiečiui Brianui De Palmai už filmą „Redaguota“ („Redacted“, JAV). Specialusis žiuri prizas paskirtas dviem filmams – prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o „Grūdų paslaptis“ („La Graine et le mulet“) ir amerikiečio Toddo Hayneso „Manęs ten nėra“ („I’am not there“). Pastarajame filme suvaidinusi Cate Blanchett apdovanota prizu už geriausią moters vaidmenį. Prizas už geriausią vyro vaidmenį paskirtas Bradui Pittui už vaidmenį Andrew Dominiko filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ („The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford“, JAV). Tai bene vienintelis prizas, sulaukęs prieštaravimų, mat neabejotinas žiūrovų favoritas buvo britas Michaelas Caine’as, suvaidinęs filme „Seklys“ („Sleuth“). Atradimo prizas paskirtas aktorei Hafsiai Herzi, suvaidinusiai A. Kechiche’o filme. Už geriausią scenarijų apdovanotas Paulas Laverty (Keno Loacho filmas „Tai yra laisvas pasaulis“, „It’s a Free World“, D. Britanija). Geriausiu operatoriumi tapo Rodrigo Prieto („Geismas, įspėjimas“). Prizas už geriausią pilno metražo debiutą skirtas Roberto Pia filmui „Zona“ (Urugvajus, Ispanija, Meksika). Geriausiu trumpo metražo filmu tapo brito Paddy Considine’o „Dog Altogether“. Prancūzų dienraštis „Le Monde“ nugalėtojų sąraše pasigedo ispanų režisieriaus José Luiso Guerino filmo „Silvijos mieste“ ir apgailestavo, kad Kechiche’as turėjo pasitenkinti tik dviem oficialiais prizais, nors pelnė ir kritikų, ir žiūrovų žiuri prizus. Jacques’as Mandelbaumas pabrėžia, kad didieji kino festivaliai – tai ne tik konkursas, bet ir paralelinės sekcijos, kurios šiemet Venecijoje itin pavyko. „Le Monde“ cituoja Ango Lee žodžius, pasakytus antrą kartą atsiimant (prieš porą metų Venecijoje buvo apdovanotas jo „Kuprotas kalnas“) „Auksinį liūtą“. Lee taip kreipėsi į žiuri, kuriai vadovavo Zhang Yimou, o tarp narių buvo Jane Campion, Paulas Verhoevenas, Catherine Breillat, Alejandro Gonzalezas Inarritu: „Norėčiau dedikuoti šį prizą Ingmarui Bergmanui, kurį turėjau laimės sutikti atliekant baigiamuosius darbus. Jis mane pabučiavo. Perduodu šį bučinį, nes jis buvo skirtas ne man, o jums, kino sargybiniai.“ Lenkų recenzentai taip pat vienbalsiai pritaria: Ango Lee filmas – labiausiai vertas „Auksinio liūto“. Įvairiuose apie festivalį rašiusiuose leidiniuose pabrėžiama festivalio drąsa skirti šiam filmui pagrindinį prizą, neieškant, kaip dabar dažnai atsitinka, laureatų tarp keistų filmų iš įvairių pasaulio užkampių, nesižvalgant į politines ir estetines madas. Pasak lenkų kritikų, konkursas buvo itin aukšto lygio, jie pabrėžia, kad prizai buvo išdalyti sumaniai, kad neliktų apeita nė viena konkurse pristatyta šių dienų kino kryptis ar žanras.

Pateikiame „Gazeta Wyborcza“ išspausdinto interviu su Angu Lee fragmentus.

Ką tik „Auksiniu liūtu“ apdovanotas Jūsų filmas „Geismas, atsargumas“ yra erotinis trileris apie šnipus. Tema traktuojama gana neįprastai...

Scenarijaus pagrindas yra Eileen Chang romanas. Jo veiksmas nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus Šanchajuje. Rašytoja pasakoja apie grupę studentų, kurie planuoja nužudyti su japonais bendradarbiaujantį kinų vyriausybės žvalgybos viršininką. Jie imasi labai rizikingos intrigos. Viena studentė suvedžioja kolaborantą, kad gautų svarbios informacijos. Kai perskaičiau knygą, ji man pasirodė nepaprastai graži, jaudinanti ir tikroviška. Gal todėl, kad augau stiprių patriotinių tradicijų visuomenėje, tarp žmonių, kurie iki šiol prisimena tą skausmingą japonų okupacijos laikotarpį. Mane giliai sujaudino tai, ką turėjo patirti toji moteris, kokį milžinišką gyvenimo egzaminą jai prisiėjo laikyti, prisiimant tokį iššūkį. Niekad nemaniau, kad „Kuprotas kalnas“ yra filmas apie gėjus. Tai – romantiška tragedija, tokia kaip „Romeo ir Džuljeta“. Taip pat ir „Geismas, atsargumas“ man yra šis tas daugiau nei klasikinis šnipų filmas. Netikėtai pagrindiniai herojai įsimyli vienas kitą. Tą akimirką išdavystės, patriotizmo, pareigos jausmo, asmeninės laisvės klausimai įgyja visai kitą prasmę. Nieko panašaus anksčiau kinų literatūroje neskaičiau.

Tą tradicinių žanrų vertimą aukštyn kojomis ne vienas kritikas sieja su Jūsų autsaideriška padėtimi įvairių tradicijų, kultūrų, tautų akivaizdoje. Ar tai vienintelis receptas kurti kiną, kuris globalizavimo laikais kreipiasi į visus ir sulaukia tarptautinės sėkmės?

Nežinau! Stengiuosi kurti savo filmus kaip tik sugebu geriausiai. Tikrai visą gyvenimą buvau ir iki šiol jaučiuosi autsaideris. Gimiau ir užaugau Taivane. Mano seneliai iš tėvo pusės buvo nužudyti komunistinės revoliucijos metais, todėl mano tėvas paliko Kiniją ir įsikūrė Taivane, kur jautėmės svetimi. Niekad saugumo jausmo nepatyrę tėvai visąlaik mums pasakojo, kokia yra Kinija ir kokia ji turėtų būti. Iš mano kartos žmonių tik Taivano kinai saugo senas savo tautos tradicijas. „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ yra būtent tokio pobūdžio svajonė apie Kiniją, kuri egzistavo tik berniuko iš Taivano fantazijų pasaulyje. Filmų kūrimas man yra tarsi šaknų atradimas. Nekuriu filmų tam, kad visi būtų patenkinti. Bandau per kiną suvokti kitus. Kai išvykau į JAV, ne tik silpnai mokėjau anglų kalbą, bet ir nelabai žinojau amerikiečių mitus ar kultūros kodus. Tačiau manau, kad toks nežinojimas sukuria distanciją, suteikia požiūrio laisvę, leidžia kurti universalesnius filmus. Paradoksas, bet nebūdamas tik vienoje kultūroje gali matyti daugiau ir aiškiau.

iliustracija
„Geismas, atsargumas“

Ar tai reikštų, kad savo sudėtingoje istorijoje susipainiojęs, praeities traumose paskendęs, bet naujoje tikrovėje bandantis susivokti lenkų kinas neturi šansų sužadinti pasaulio žiūrovų dėmesį?

Manau, kad lenkų, kaip ir kitų pokomunistinių šalių režisieriams, dabar iškyla panašios į Azijos ar Amerikos šalyse kiną kuriančių žmonių problemos. Mes gyvename laikais, kai praeitis, istorija, tautybė nebeturi tokios reikšmės kaip anksčiau. Tai jau nebėra barjeras, apsunkinantis to, kas esame, suvokimą. Pasaulis keičiasi, vis daugiau žmonių migruoja, ieško savo vietos gyvenime ir savo tapatybės. Esame liudininkai vis staigesnių kultūrų ir mentalitetų susidūrimo bei jų maišymosi. Aš pats niekad nežinau, kur esu, kur yra mano namai. Kiekviena vieta, kur dirbu, kartu ir yra namai, ir nėra. Kad ir kur būtų, žmogus yra priverstas susidurti su savo vienatve ir susvetimėjimu. Mano filmų herojai kiekvienas savaip ieško kažkokios atramos šiame chaose, kažkokios prieplaukos, bet tai – iliuzija. Tačiau šis poreikis yra toks stiprus, kad žmonės už galimybę priklausyti kokiai nors apibrėžtai socialinei grupei ar konvencijai moka didelę kainą – slopina savo giliausius geismus, kovoja su jais, neturi drąsos būti savimi, įsikuria stereotipų apkasuose. Mano filmai kalba apie tai. Jie kyla iš daoistinio įsitikinimo, kad permainos yra gyvenimo esencija ir variklis, kad nėra vienos pastovios vertybių sistemos. Filme „Geismas, atsargumas“ išdavystė ir lojalumas tėvynei – tai nevienprasmiškos sąvokos.

Prieštaringą „Geismas, atsargumas“ pobūdį nulėmė ir drąsios erotinės scenos. Ar nebijote, kad kinų cenzūrai tai bus nepriimtina? Juk tai pirmasis po daugelio metų Jūsų filmas kinų kalba.

Kinijoje filmams nėra amžiaus apribojimų. Todėl kiniškoje filmo versijoje visos erotinės scenos bus iškirptos. Puikiai tai suvokiu. „Geismas, atsargumas“ – ne iš tų filmų, kuriuos turėtų žiūrėti vaikai ar jaunesni nei septyniolikos metų paaugliai. Tačiau tai nėra ir pornografinis filmas – kažką panašaus skaičiau viename laikraštyje. Manau, kad sensacijos paieškos vienoje oralinio sekso tarp meilužių scenoje – tai dar vienas mūsų melagingo požiūrio į seksualumą pavyzdys, visiškas nesugebėjimas susitvarkyti su situacijomis, kai privalome peržengti savo ribas, atsisakyti kaltės jausmo ir įsivaizdavimų apie tai, kas priimtina, o kas – ne. Prisipažinsiu, kad ir man, ir aktoriams Tang Wei bei Tony Leung’ui tai buvo sunkiausios filmo scenos. Jas filmuodami visus išmetėme iš filmavimo aikštelės, kad aktoriams sukurtume kuo didesnį saugumo jausmą. Tos scenos buvo svarbios, nes tai – kaukių nuplėšimo, anksčiau vaidinti ir apsimetinėti priverstų herojų autentiškumo suradimo, pagaliau jų trapumo, apsinuoginimo ir beginkliškumo (net ir psichologiniu požiūriu) kulminacija. Prievartos, manipuliavimo ir sekimo pilname pasaulyje tik tikras, gilus jausmas suteikia vilties. Bent jau aš tuo tikiu ir norėčiau, kad žiūrovai taip pat patikėtų ta draudžiama ir, atrodytų, neįmanoma meile.

Tang Wei vaidmuo lyginamas su tuo, kurį Maria Schneider sukūrė Bernardo Bertolucci filme „Paskutinis tango Paryžiuje“. Kaip radote Tang Wei?

Pasirinkau ją iš šimtų aktorių, kurios dalyvavo atrankoje. Mane nustebino jos Pietų Kinijos damos veidas. Būtent tokio ir ieškojau. Kai susipažinome artimiau, supratau, kad jos panašus temperamentas į Eileen Chang knygos herojės. O tai – svarbiausia. Tačiau dar svarbiau, kad Tang Wei buvo labai supratinga ir puiki aktorė, pasirengusi eksperimentuoti. Supratau, kad ši mergina turi daug jėgų ir sugebės pakelti labai sunkų, psichologiškai sudėtingą ir ypatingo pasišventimo reikalaujantį vaidmenį. Ir neapsirikau. Dalyvavimas šiame filme buvo iššūkis ir daug labiau patyrusiam aktoriui Tony Leung’ui. Viliuosi, kad jam pagaliau pavyko atsikratyti kinų Clarko Gable’o stereotipo ar Maggie Leung filme „Meilės laukimas“ pakerinčio nepriekaištingo gražuolio įvaizdžio. Tony personažas – ne tik labai eilinis žmogus, bet ir vyriškis, netikintis, kad kas nors jį gali pamilti. Dar daugiau, jis yra įsitikinęs, kad pats neturi jausmų, nes kankino ir persekiojo kitus. Ką gi... jausmų paslaptys manęs niekad nesiliaus stebinti ir dominti.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė