Vasara Lokarne

„Atgimimas“

Rugpjūtį į kurortinį Šveicarijos miestelį Lokarną atkeliavę turistai ir kino festivalio svečiai vėl puošėsi grakštaus leopardo, 1968 m. tapusio festivalio simboliu ir apdovanojimu, atvaizdais ant marškinėlių, laikrodžių, rankinių, skėčių... Juodai geltonomis leopardo dėmėmis mirgėjo automobiliai ir dviračiai, kavinių kėdės ir stalai, vietinių Lokarno vynų etiketės. Festivalis šįmet šventė jau šešiasdešimtąjį savo gimtadienį – tai vienas seniausių kino forumų Europoje, greta Venecijos ir Kanų, tad organizatoriai daug dėmesio skyrė istorijai. Miestelis pasitiko išdidintomis festivalio akimirkų, užfiksuotų prieš kelis dešimtmečius, nuotraukomis – įamžintais čia švytėjusių kino žvaigždžių žvilgsniais, prieš pusšimtį metų kitaip atrodžiusių gatvių vaizdais. Ypač įspūdingos pirmojo festivalio fotografijos, kai tūkstančiai žiūrovų senojo prabangaus viešbučio „Grand Hotel“ kieme žiūri atidarymo filmą – italų režisieriaus Giacomo Gentilomo „O sole mio“. Atrodo, prieš pusšimtį metų viskas buvo kiek kitaip – labiau spindėjo žvaigždės, labiau kerėjo kino iliuzija... Tai, regis, liudijo ir retrospektyvinė Lokarno programa „Italų kino moterys“, kur traškančiose kino juostose tebespinduliuoja Sophios Loren, Ginos Lollobrigidos, Anos Magnani, Giuliettos Masinos, Claudios Cardinale, Monicos Vitti akys, ir prieš dešimtmečius apdovanojimus Lokarne pelniusių filmų kadrai – retrospektyva „Sugrįžimai į Lokarną“. Bet... turbūt visados taip atrodo, kai atsigręži į praeitį.

Šių metų konkursinėje programoje pristatytos rumunų režisieriaus Nae Caranfilo juostos „Toliau – tyla...“ (joje žaismingai atkuriama pirmojo rumunų filmo sukūrimo istorija XX a. pradžioje) epizodai primins tą epochą, kai kinas išvis nelaikytas menu, kai teatro aktoriui dar buvo gėda filmuotis, kai niekas nežinojo, kad netrukus tokia svarbia taps kino režisieriaus profesija. Filmo herojė, teatro primadona tragikė ištars: „...Gerai jau, gerai, kadangi ateities kartos nebematys manęs didžiuosiuose teatro tragedijų vaidmenyse, tai bent jau paverskite mane tuo judančiu šešėliu menkaverčiuose savo juostų miražuose, kad po šimto metų žmonės bent pamatytų mano akis ir ištartų: „O, tai buvo Ji!“

Kaip nejučia mainosi kino mados, skoniai, kriterijai, kaip greitai viskas virsta nespalvotais, tolimais ir trapumu jaudinančiais laiko fragmentais, nutolusiomis šypsenomis ir taip trumpai egzistavusiomis žmogiškos kančiomis bei laimės akimirkomis, išlikusiomis kino kadruose...

Gal simboliška, kad jubiliejinio Lokarno festivalio apdovanojimas už nuopelnus kino menui „Garbės leopardas“ atiteko Taivano režisieriui Hou Hsiao-Hsien, kurio kūryboje dominuoja būtent prabėgančio laiko, nebesugrąžinamo ilgesio motyvas. Dar prieš dvidešimt metų Naujosios Taivano kino bangos maištininkas, greitai tapęs poetinio kino klasiku („Laikas gyventi, laikas mirti“, „Dulkės vėjyje“, „Café Lumičre“, „Liūdesio miestas“, „Lėlininkas“), festivalyje pristatė savo naujausią, Paryžiuje nufilmuotą juostą „Raudono baliono kelionė“ („Le Voyage du ballon rouge“). Pasak režisieriaus, filmą įkvėpė iš atminties neišblunkantis Albert’o Lamorisse’o trumpo metražo filmas „Raudonas balionas“ (1956) ir jo herojus berniukas, nespalvotuose kadruose sekantis ryškų raudoną balioną, keliaujantį virš miesto. Šis vaizdas ir tapo naujojo Hou Hsiao-Hsien kūrinio leitmotyvu. Pirmuose kadruose septynmetis Simonas (Simon Iteanu) kalbasi su raudonu balionėliu gatvėje, kažko klausinėja, bet balionėlis neatsako, tik pakyla ir nukeliauja dangumi virš Paryžiaus stogų, virš stoties, virš skubančių žmonių... Vėliau Simonas jį vėl regės visur, kitiems nepastebint arba neatkreipiant dėmesio. Nes suaugusiųjų pasaulis kitoks: berniuko motina amžinai skuba ir blaškosi tarp teatro repeticijų, skolų už butą, santykių su buvusiu vyru, kaimynais, daiktais (puikus ir netikėtas Juliette Binoche vaidmuo); namai pilni svečių – jaunutė muzikos mokytoja, aklas pianino derintojas, maisto pasigaminti vis įsiprašantis kaimynas, motinos draugai... Į šį besimainantį kasdienybės chaosą režisierius žvelgia ramiu Simono žvilgsniu. Jis tyliai geria virtuvėje pieną arba paklusniai skambina pianinu paprastą melodiją. Jam įdomesnė ir tikresnė kita realybė – raudonas balionėlis, vis pasirodantis už lango... Berniuko ritmu gyvena tik į šeimą ateinanti, Paryžiuje kiną studijuojanti taivanietė auklė (Song Fang), spinduliuojanti rytietišką ramybę bei nuolankumą. Gražiausi epizodai, kai monotoniškai sukantis kasdienio gyvenimo karuselei, kurioje skuba, valgo, barasi, nervinasi, švenčia, mobiliaisiais telefonais santykius aiškinasi Simoną supantys suaugę ir kurią turbūt simbolizuoja įspūdingi lėlių spektaklio repeticijų epizodai (Binoche demonstruoja itin subtilų balsinį meistriškumą, įgarsindama lėles), staiga herojų balsai nutolsta – už kadro skamba tyli pianino melodija. Joje išgirsti režisieriaus moto: viso šio pasaulio prasmė tikriausiai tėra tylos ir harmonijos siekiamybė, savotiškas pianino (ir širdies) derinimas... Tai primena ir lengvas raudonas balionėlis, keliaujantis aukštai – lyg kažkada matyto sapno prisiminimas, svajonė, lyg vaikystės žaislelis, su kuriuo, kaip sakoma paskutinėje gan ironiškoje dainoje, norisi susidaužti „čin čin“ ir pakelti tostą už šio pasaulio akimirką…

Pirmasis festivalio seansas „Grand Hotel“ kieme

Naująjį Hou Hsiao-Hsien filmą galima pavadinti europietišku, tačiau kiekviename jo epizode juntamas režisieriui būdingas rytietiškas subtilumas, gebėjimas palikti erdvės žiūrovų vaizduotei, prisiminimams.

„Garbės leopardu“ buvo pagerbtas ir prancūzų aktorius Michelis Piccoli. Spaudos konferencijų ir susitikimų su juo metu salės buvo sausakimšos, aktorius (o nuo 1991 m. ir režisierius) visus žavėjo humoro jausmu, išmintimi. Paskutinę festivalio dieną aktorius atsiėmė ir dar vieną apdovanojimą – „Bronzos leopardą“ už geriausią vyro vaidmenį filme „Po Paryžiaus stogais“ („Sur les tois de Paris“, rež. Hiner Saleem, Prancūzija). Romantiškąją prancūzų epochą kurdų kilmės režisierius lygina su dabarties Paryžiumi, kuriame jį labiausiai jaudina „po Paryžiaus stogais“ tūnančių daugybės vienišų žmonių senatvė. Pagrindinis herojus senukas (Piccoli) leidžia paskutinius savo gyvenimo mėnesius ankštame Paryžiaus bute. Jis ilgai ir tyliai valgo, ilgisi vis neaplankančio sūnaus, žiūri į Paryžiaus stogų siluetus. Vieną dieną senukas sutinka jauną merginą, kuri sugrąžina jam praeitį, šiltus prisiminimus... Filmo ritmas be galo lėtas, režisierius ir operatorius gėrisi aktoriaus meistriškumu ir gebėjimu žvilgsniu bei „tylos replikomis“ pasakyti tai, ko nepasakytų jokie scenarijaus žodžiai.

„Bronzos leopardą“ už geriausią moters vaidmenį pelnė jaunutė ispanų aktorė Marian Alvarez, suvaidinusi Rakelės vaidmenį psichologinėje dramoje „Geriausia mano dalis“ („Lo mejor de mi“, rež. Roser Aquilar, Ispanija). Žurnalistė Rakelė, sužinojusi apie draugo ligą, leidžia dienas ligoninėje, kol galiausiai ryžtasi atiduoti mylimajam savo inkstą transplantacijai. Sudėtinga operacija turėtų dar labiau suartinti du žmones, tačiau atsitinka priešingai: moteris staiga pajunta, kad jiems geriau skirtis, kad ji tolsta nuo to, kurį myli... Aktorė itin niuansuotai ir įtaigiai suvaidino vidinius herojės lūžius – nuo naiviai tikinčios ir trapios iki spinduliuojančios vidine stiprybe moters.

Į apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį galėjo pretenduoti ir argentinietė Ana Celentano, suvaidinusi filme „Įmanomi gyvenimai“ („Las vidas possibles“, rež. Sandra Gugliotta). Šiam Franēois Ozono „Po smėliu“ ar Krzysztofo Kieszlowskio „Dvigubą Veronikos gyvenimą“ priminusiam filmui atiteko specialus „CICAE – Cinema d’Arte“ kino asociacijos prizas. Tai taip pat psichologinė vyro ir moters santykių drama. Geologas Lučianas (German Palacios) išvyksta komandiruotėn į Argentinos pietus, viena likusi žmona Karla (Celentano) nujaučia, kad šįkart kažkas ne taip: vyras neskambina, nebegrįžta... Ėmusi ieškoti dingusiojo, ji sutinka nepažįstamą vyriškį (tai pat Lučianą), kaip du vandens lašai panašų į jos sutuoktinį. Po kelių pasimatymų ji mylisi su nepažįstamuoju kalnų namelyje... Nei herojė, nei režisierė taip ir neatsako į klausimą, kas tas sutiktasis – Karlos vyras ar kitas žmogus (abu vaidina tas pats aktorius). Ir kai iš pakelės ežero ištraukiamas nuriedėjęs automobilis ir skenduolio kūnas, pakviesta jo atpažinti Karla neigia, kad tai jos vyras... Siužeto vingiai (scenarijus jau yra laimėjęs kelis prizus) ne taip svarbūs, režisierę labiau domina Karlos būsenos, iki galo nepaaiškinamas dviejų žmonių paslapties, prieraišumo pasaulis. Filmuota sniegu apklotoje Patagonijoje, kalnų tyloje, kurioje tarsi plečiasi, atitirpsta ir vėl sustingsta nuojautos, prisiminimai, persekiojančios mintys...

Kita vilčių teikusi konkurso juosta, kurios scenarijus taip pat jau buvo įvertintas festivaliuose – tai minėtas rumunų režisieriaus Nae Caranfilo istorinis filmas „Toliau – tyla...“ („Restul e facere...“). Veiksmas nukelia į XX a. pradžios Bukareštą. Pagrindinis herojus Grigoras – gogoliškos išvaizdos žemaūgis keistuolis, nesėkmingai mėginęs tapti aktoriumi, dirba teatro rūbininku ir svajoja sukurti pirmą istorinį filmą apie rumunų ir turkų mūšius. Jo vizija visiems atrodo neįgyvendinami kliedesiai, tačiau idealistas Grigoras „pralaužia ledus“. Didžiąją juostos dalį žiūrovai stebi „kiną kine“ – komiškus nuotykius filmuojant mūšius su turkais, įtemptus Grigoro santykius su vadybininku, kuris vėliau pasisavins pelną ir šlovę, o galiausiai atsidurs teismo suole. Įdomus ir ambicingas, humoro nestokojantis sumanymas, tačiau kuriant filmą neišvengta pernelyg tiesmukų istorinio filmo klišių, patetiškumo.

Daugiausiai diskusijų bei prieštaringų vertinimų festivalyje sukėlė ir „Aukso leopardą“ pelnė žinomo japonų režisieriaus Masahiro Kobayashi filmas „Atgimimas“ („Ai no yo kan“, „Rebirth“), jam atiteko ir dar keli prizai (Jaunimo žiuri premija, CICAE kino asociacijos apdovanojimas, šveicarų režisieriaus Danielio Schmito premija už poetinę kino kalbą). Ir ankstesni Kobayashi filmai europietiškuose forumuose išsiskirdavo autentiška minimalistine kino kalba, originaliais siužetais, neįprastais herojų (dažniausia – vyro ir moters) santykiais. Nustebino ir naujasis filmas. Jame nėra dialogų, personažai nebendrauja, net beveik neparodomos pagrindinės herojės Noriko akys, jas slepia plaukai (nors moterį suvaidinusi Makiko Watanabi yra gražuolė manekenė), pagrindinį vyro vaidmenį kuria pats režisierius. Pasak Kobayashi, jis pasirinko japonų visuomenei jau tipišką situaciją – nepilnamečių nusikaltimus, po kurių jų tėvai vengia viešumos „Atgimimas“ prasideda kadrais iš teismo salės: vyksta tėvų apklausa po tragiško jų nepilnamečių vaikų incidento (Noriko duktė nužudė Junichi dukrą), stambiu planu filmuojami skausmo iškreipti tėvų veidai. Abu nusisprendžia palikti Tokiją ir išvažiuoja į Hokaido salą. Veiksmas tęsiamas po penkerių metų Hokaide. Noriko dirba valgykloje. Juniči – fabrike suvirintoju. Valgykloje abu susitinka kiekvieną dieną: ji pilsto maistą, jis valgo ryžius ir sriubą. Vakare jis grįžta į pensiono kambarį, skaito knygą, išjungia šviesą... Ji, grįžusi namo, išsivynioja parduotuvėje pirktą sumuštinį ir jį suvalgo. Kitą rytą vėl viskas kartojasi. Vyras ir moteris niekad nežiūri vienas kitam į akis, nežinai net, ar jie atpažįsta vienas kitą, ar ne. Ta monotonija iš pradžių erzina, paskui kelia juoką, dar paskui tampa savotišku juostos kodu – ir tada žiūrėti pasidaro įdomu... Pasak režisieriaus, „mūsų gyvenimas susideda iš pasikartojančių judesių, gestų, bet kartais ima ir prasiveržia tai, kas viduje. Tada kažkas įvyksta, pasikeičia.“ „Atgimime“ yra keli netikėti „proveržiai“: Juniči nuperka du mobiliuosius telefonus ir vieną mėgina padėti prie Noriko durų, taip parodydamas pasiryžimą suartėti. Noriko dovanos nepriima, priešingai – sutikusi vyrą, trenkia jam per veidą. Toliau viskas vėl vyksta kaip anksčiau: Juniči lanko valgyklą, Noriko jį aptarnauja. Bet po kiek laiko ir ji mėgina nepažįstamajam padovanoti tokią pat dovaną... Du žmonės, negalintys peržengti savo skausmo ir praeities, egzistuoja savo minčių kalėjime net tuomet, kai likimas, rodos, jiems tuoj padovanos nujaučiamą artumą.

„Geriausia mano dalis“

Filmas tarsi laužo kino taisykles stebinti, nesikartoti. Būtent iš pasikartojimų Kobayashi ir lipdo savo kūrinį, kuriame beveik nėra žodžių (išskyrus teismo scenas juostos pradžioje ir finale), nėra muzikos – tik indų žvangėjimo ir plovimo garsai, žingsniai, tyla... Nors, pasak režisieriaus, sunaikinti dialogo jis nesiekė: tiesiog pasirinko tokią situaciją, kai herojų bendravimas neįmanomas. Sunku tuo patikėti, bet, pasak režisieriaus, tai filmas apie meilę. Apie sugebėjimą rasti savyje jėgų atgimti, susigrąžinti jausmus.

Nekonkursinės programos filmų, kas vakarą rodytų Piazza Grande aikštėje, žiūrovų prizą laimėjo britų juodoji komedija „Mirtis per laidotuves“ („Death at a funeral“, rež. Frank Oz), tačiau simpatijos ir kino platintojų dėmesys vėl teko rytietiškam filmui iš Rytų – Taivano režisieriaus Kenetho Bi „Būgnininkui“ („Drummer“, Honkongas, Taivanas, Vokietija). Šis scenaristas, kompozitorius ir režisierius gimė Honkonge, Kanadoje studijavo teatrą ir kiną. Sėkmę jam atnešė filmas „Ryžių rapsodija“ (2004), o naujausią juostą įkvėpė Taivano kalnuose gyvenančios Zen būgnininkų trupės spektaklis, iš esmės pakeitęs paties Bi gyvenimą. Jis penkerius metus stebėjo muzikantų kasdienybę. Taivano kaimelyje filmo herojus Sidas išgirsta stebuklingus būgnų garsus ir pamato gamtoje būgnus mušančius baltarūbius žmones. Tapusiam trupės nariu Sidui teks nueiti ilgą kelią: išmokti gyventi ir galvoti kitaip, kol viduje ims skambėti tai, ką simbolizuoja būgnų garsai... „Būgnininkas“ – alegoriškas pasakojimas apie dvasinio kelio ieškojimą, sugrąžinantis poetiškos filosofinės Kim Ki-Duko juostos „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema...“ prisiminimus.

Galbūt pats gražiausias festivalyje pamatytas filmas, dėl kurio, kaip sakoma, „vertėjo čia atvažiuoti“, – iraniečio Naghi Nemati „Trise“ („An Seh“, „Those three“), pristatytas „Cineastes de Present“ eksperimentinio kino programoje ir pelnęs NETPAC kino asociacijos apdovanojimą. Irano kinas sugeba tyliai sukrėsti, nustelbti triukšmingas istorijas – tokia ir Nemati juosta (galima ją pavadinti filmu-paveikslu, filmu-eilėraščiu...). Herojai – trys nuo karinio dalinio atsilikę ir ledinėse stepėse paklydę Irano kareiviai, mėginantys rasti kelią ir išsigelbėti nuo žūties. Vėjas pučia, siaučia nesibaigianti pūga – šaltis persmelkia kiekvieną kameros judesį... Rodos, filmo peizažas – net ne sniegynai, o tiesiog baltas kadras, kuriame juda paklydusios figūrėlės. Įvykiais šiame tuščiame peizaže tampa paprasti dalykai – medis tolumoje, po kuriuo gali atsisėsti ir iš jo šakų susikurti ugnį. Azerbaidžianiečių šeima, per pusnis velkanti kažkur parduoti kailių ryšulius; nėščia moteris, nežinia kaip čia patekusi ir kurlink einanti... Ir kai pagaliau trys pakeleiviai praranda viltį rasti trobelę ar kaimą, jie klumpa iš nuovargio ir lieka lyg dėmės sniege, suklumpa ir nuo jų atsilikusi nėščia moteris... Ir tada už kadro pasigirsta žodžiai: „Man kūnui nešalta, mano siela sušalusi.“ Režisierius iš lėto veda į finalą – tuščią baltą ekraną, kuriame iš tolo ataidi gimusio kūdikio riksmas: net ten, kur nebėra jokios ateities, įvyksta stebuklas.

Pamenu, vieną paskutinių festivalio dienų virš Lokarno pakilęs vėjas nešė paliktus lauko kavinėse kėdžių atlošus, varstė viešbučių langus, o Madžorės ežero paviršius virpėjo lyg įbauginto žvėries oda... Išeiti iš kambario į kiną buvo neįmanoma, tad teko stebėti šį įspūdingą gamtos reginį. Tolumoje lyg finalinis kokio nors filmo kadras per audrą plaukė mažas turistinis laivelis su mirgančiais žiburėliais...

Lokarnas – Vilnius