Dailė

Marija išėjo auksiniais laukais

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. „Marija Magdalietė“. 1975 m.
V. Ilčiuko nuotr.

Ji yra labai didelė ir labai galinga. Tokia didelė, kad stovint šalia galima to net nesuvokti, nes masteliai pernelyg skiriasi. Taip atsitiko nevienam, net ir Nacionalinės premijos dalintojams.

Ji tokia galinga, kad apie ją kalbant reikia pasišaukti mitą. Marija Teresė Rožanskaitė tokia tapo, nes nebijojo neatitraukdama akių žvelgti mirčiai tiesiai į akis ir atvirai jaudintis dėl kitų skausmo.

Nors Marijos kūryba yra gimusi iš gilių išgyvenimų, šioji visada buvo ypač profesionali, aštriai drąsi, svaiginamai laisva ir stebėtinai besikeičianti. Viskas, ko žmonės stengėsi nematyti – nevilties, naikinimo, nykimo, žalojamos gamtos, sielos aklumo, – ten buvo nukreipta įsiklausanti Rožanskaitės širdis. Ji buvo nepatogi visoms santvarkoms. Niekas gerai nežinojo, kur ją padėti.

Kai pirmą kartą vaikystėje pamačiau jos tapybą ligoninėje, mane apėmė egzistencinis siaubas. Kaskart praeinant apimdavo jausmas, kad įžengiau į skausmu įmagnetintą erdvę.

Kai paskutinį kartą susitikome, erdvė buvo įelektrinta jos jautrumo kiekvienam žodžiui ir jausmo niuansui. Mes planavome važiuoti į Islandiją, kur mirtis tyko ant kiekvieno žingsnio, o gyvybė branginama tarsi paskutinis grūdas. Ši šalis Marijai Teresei svarbi dar ir tuo, kad, kaip ir Lietuvą, ją pirmoji pripažino. Pirmąjį paveikslą nupirko diplomatas iš Islandijos. Esu įsitikinusi, kad tai – ne atsitiktinumas.

Per šias Kalėdas ji visiems dovanojo rankenas iš nugludinto kadagio, kuris sušildytas rankose ima kvepėti medžiu. Rankenas su paauksuotais antgaliais. „Čia ne durims, – sakė Rožanskaitė. – Rankeną reikia pritvirtinti prie sienos, kad būtų kur įsikibti, kai susvyruoja žemė.“ Ji dovanojo visiems atskaitos taškus, nesuprasdama, kad pati juo seniausiai tapo. Ji rūpinosi artimaisiais, jos gerumas svetimus paversdavo artimais. Jos menas dirbo sunkiuosius darbus, kurių kiti nepajėgė ar vengė. Ji norėjo būti panaši į Mariją Teresę, o aš noriu būti panaši į Mariją Teresę Rožanskaitę.

Auksas jos kūryboje atėjo iš abstrakčios ikonų erdvės, žyminčios ribą su anapusybe. Marija jaukinosi transcendenciją aukso pavidalu, klojo ja net kasdienius daiktus. Kasmet Marijos kūryboje aukso kiekis didėjo. Kai jo užteko nukeliauti iki dangaus, Marija iškeliavo auksiniais laukais, kad prisijungtų prie Marijų pulko.

Monika Krikštopaitytė