Lengvų linijų meistras

Telesforas Kulakauskas. Kostiumo eskizas V. Bacevičiaus baletui „Šokio sūkury“. 1933 m.

Nori nenori, bet tekstą tenka pradėti lietuviškai – nuo paverkšlenimo. Kad ir kiek vargtų dailės istorikai, pristatinėdami visuomenei įdomiausiais rakursais tyrinėjamus XX a. I pusės Lietuvos dailės reiškinius, kokias monografijas, publikacijas spausdintų, išvysti originalius to laikotarpio menininkų darbus vienoje šiuolaikiškoje ekspozicijoje neįmanoma. Išsvajotoji Nacionalinė galerija, kurioje gal sulauksim nuoseklaus XX a. Lietuvos dailės raidos pristatymo, vis dar „under construction“. Taigi kol kas lieka tenkintis pabirais fragmentais – dažniausiai jubiliejus minint rengiamomis parodomis.

Viena tokių unikalių progų pamatyti įvairiapusio talento grafiko Telesforo Kulakausko (1907–1977) kūrybą turime dabar. Paroda, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms, atidaryta Vilniaus grafikos meno centro galerijoje. Kuratorė Jurgita Armanavičiūtė sukomplektavo ekspoziciją iš Lietuvos dailės muziejaus ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvų, taip pat iš privačios dailininko šeimos kolekcijos. Tai darbai, atspindintys plačią dailininko kūrybinės veiklos paletę – įvairiais laikotarpiais pieštos vaikiškų knygų iliustracijos, plakatai, estampai, scenografija, kostiumų eskizai, pašto ženklai, šaržai.

Amžininkai ir kolegos dailininkai visi kaip vienas tvirtina T. Kulakauską turėjus „lengvą“ ir ypač „lanksčią“ ranką. Jis piešdavo daug ir, rodos, be didelių pastangų. Nesunkiai pritaikydavo tuo metu populiarias stilistines formas, motyvus, bet visada išliko autentiškas, paisė savo organiško, rodos, pačios prigimties suteikto braižo. Jo darbai išsiskyrė lakoniškomis kompozicijomis ir efektingomis linijomis, nubrėžtomis jam būdingu plačiu mostu. Karikatūristo patirtis ir žvilgsnis padėdavo išsirinkti tik tai, kas ryškiausiai charakterizuoja konkretų objektą. Nekreipė dėmesio į bereikalingas detales, dekorą, ornamentiką. Net banaliausią siužetą dailininkas sugebėdavo pateikti gana monumentaliai. Kolegos prisimena jį kaip aukštos klasės profesionalą.

Parodoje pristatomi ryškūs ir įdomūs jo negausaus estampų palikimo darbai, sukurti sausos adatos ir oforto technikomis: „Mergaitė su ožkomis“ (1933), „Moters galva“ (1935), „Mergaitė skaito laišką“ (1933) ir kiti. Menotyrininkė I. Korsakaitė apie Kulakausko sausa adata sukurtus darbus rašo: „Kulakauskas atsikleidė kaip linijos meistras, demonstruojantis virtuozišką rankos lengvumą, žaismingą piešinį. Jo linija plačios amplitudės: nuo pačios ploniausios juvelyriškai švarios iki sodrios aksominės šerpetotais kraštais.“

Dailininkas buvo apdovanotas ypatingu stiliaus ir žanro pojūčiu. Dirbdamas skirtingose srityse, jis sugebėdavo laikytis kiekvienam žanrui būdingų taisyklių. Vienokie lengvi ir nesudėtingi jo piešiniai puikavosi ant laisvalaikiui skirtų žurnalų, kitokius reikalavimus sau kėlė kurdamas knygų viršelius. Piešdamas karikatūras su tikra ironizuotojo aistra įkvėpimo sėmėsi iš kasdienybės. Poniutės, moderniai provincialus gyvenimo būdas, juokingi naujieji miestiečiai buvo realybėje vaikščiojantys karikatūrų personažai. Nesunkiai šiuos personažus transformuodavo į fatališkas, gracingas moteris ant knygų ar žurnalų viršelių. Panorėjęs estampuose manieringas damas paversdavo elegiškomis, tačiau visai nesentimentaliomis gražuolėmis.

Dar kitaip dailininkas kūrė vaikiškų knygų iliustracijas. Daugiausiai tai jau po karo sukurti ir todėl daugelio vaizdinėje atmintyje išlikę piešiniai populiarių autorių knygoms: J. Marcinkevičiaus „Grybų karas“ (1958), K. Binkio „Jonas pas čigonus“ (1966), K. Čiukovskio „Daktaras Aiskauda“ (1956) ir kitoms. Paisydamas vaikiškos iliustracijos specifikos, T. Kulakauskas piešė smulkmenišką, detalių ir spalvų pilną vaizdą. Apibendrintos formos čia nevyrauja. Deja, nors ir gausi vaikiškų pokario iliustracijų ekspozicija, ji neatspindi didelio knygos meno srityje nudirbto T. Kulakausko darbo. Nepristatyta svarbi ir vertinga dailininko palikimo dalis – prieškario knygų ir spaudos grafika. Būtent tarpukariu išsiskleidė menininko talentas ir subrendo meninė individualybė. 1933 m. T. Kulakauskas baigė Kauno meno mokyklą, čia jam didelę įtaką padarė dėstytojas M. Dobužinskis. Vos baigęs studijas jau buvo laikomas perspektyviu ir savitu dailininku. Vartant tarpukario spaudinius, neįmanoma nepastebėti gausybės T. Kulakausko rankai priklausančių knygų ir žurnalų viršelių, reklamų ir kitų taikomosios grafikos darbų. T. Kulakauskas pasižymėjo itin dideliu produktyvumu. I. Korsakaitė akademinėje XX a. I pusės Lietuvos dailės istorijoje rašo, kad tarpukariu T. Kulakauskas apipavidalino apie 70 knygų. Taip pat iliustravo ir nemažai knygų vaikams. Šį jo kūrybinį palikimą drąsiai galėtume vadinti lietuviško grafinio dizaino pradžia, dar vis nesulaukiančia deramo dėmesio.

Telesforas Kulakauskas. „Balerina“

Tarpukario laikotarpiu sukurtuose menininko darbuose galima atsekti ir konstruktyvizmo bei neoklasicizmo bruožų. Dailės istorikė G. Jankevičiūtė publikacijoje, skirtoje T. Kulakausko ir jo amžininkų knygų grafikai, teigia: „Pažintis su konstruktyvizmu padėjo T. Kulakauskui įvertinti šrifto grožį ir apčiuopti įrašų įtaigos galimybes.“ Šriftas buvo neatsiejama grafiko kūrybos dalis. Nors žinojo, kad to meto avangardistai mėgo spausdintinius šriftus, savo konstruktyvistiniuose „Ars“ ir „Trečio fronto“ žurnalų viršeliuose vis dėlto naudojo autorinį pieštą šriftą. Lenktos pieštos raidės papildė daugybės jo sukurtų taikomosios grafikos darbų ir knygų viršelių kompozicijas. Meistriški piešinio ir šrifto duetai yra dar vienas ypatingo šio dailininko talento įrodymas. Jeigu nespėsite apsilankyti parodoje, bent „užmeskite“ akį į vėlyvesnį jo darbą – „Literatūros ir meno“ logotipą. Tuo tarpu parodoje reiktų atkreipti dėmesį į tarpukario parodų plakatus.

Dar vieną didelį ekspozicijos segmentą sudaro tarpukariu kurti scenografijos ir kostiumų eskizai. Šioje srityje menininkas neabejotinai sekė savo amžininkų scenografų Liudo Truikio ir Stasio Ušinsko pasirinkta modernia kryptimi. Formų ir spalvų deriniuose stipriai juntama art deco stiliaus įtaka. Vienas išraiškingiausių šios srities darbų – kostiumo eskizas V. Bacevičiaus baletui „Šokio sūkury“ (1933).

Nors dailininkas art deco stilistika naudojosi, niekada nebuvo grynasis jos atstovas. Tačiau akivaizdu, kad jo žvilgsnis į pasaulį, jo požiūris į kūrybą liudijo jį buvus art deco epochos amžininku. Ir pats dailininkas, ir jo darbai turėjo išskirtinio vitališkumo, energijos ir džiugesio. Nepaprastas grafiko universalumas – taip pat šios epochos bruožas. Nebijojęs kurti komercinės grafikos darbų greta „rimtųjų“, T. Kulakauskas ilgą laiką buvo nepelnytai nuvertintas. Tačiau ir vėl naujai atrandamas kaip viena ryškių Lietuvos grafinio dizaino istorijos asmenybių.

Paroda galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki rugsėjo 22 dienos. Spalio 16 d. 18 val. paskaitą apie T. Kulakauską skaitys G. Jankevičiūtė.