Grande amore, Luciano

Dieviškasis balsas, aukštosios cis karalius, amissimo Luciano nutilo amžiams. Erdvės sklidinas Pavarotti balsas, žėrintis juodų akių žvilgsnis džiūgaujančios minios fone tapo vienu svarbiausių pastarųjų dešimtmečių Italijos įvaizdžio „atvirukų“, „made in Italy“ simboliu. Rugsėjo 6-ąją nustojusi plakti dainininko širdis atvėrė naują jo legendos gyvavimo etapą. Įsiamžinęs dešimtyse įrašų, Pavarotti dešimtmečiams (o gal šimtmečiams?) liks nepamirštamas. Juk, pasak jo ilgametės scenos partnerės australų soprano Joanos Sutherland, „tokie balsai kaip Luciano gimsta kartą per šimtmetį“. Kaip Maria Callas. Vienetiniai Dievo kūriniai.

Anot dirigento, Niujorko „Metropolitan“ opera teatro muzikos direktoriaus ir artimo L. Pavarotti bičiulio James’o Levine’o, „nuo pat savo karjeros pradžios Luciano yra italų tenoro simbolis, puikaus dainavimo pavyzdys. Tą gairę jis iškėlė ir laiko visame pasaulyje. Jis yra etalonas, vokalinės technikos pavyzdys, pripažintas kaip vienintelis sėkmingo dainavimo būdas. Jo indėlis į vokalo meną milžiniškas – garso ir vaizdo įrašai demonstruoja jauniems dainininkams jo techniką. Taip Pavarotti netiesiogiai moko ir mokys daugybę dainininkų.“

„Tenoras nėra natūralus balsas. Vienintelis natūralus vyro balso tembras yra baritonas, tai yra balsas, kuriuo mes kalbame. Tenoras reikalauja kasdienių pratybų. Po to, kai dainininkas techniškai išlavina balsą – iš natūralaus baritono „padaro“ tenorą, – privalo kiekvieną dieną tą savo tenorą „prižiūrėti“, – 2001-aisiais, minėdamas 40-metį nuo debiuto Niujorko „Metropolitan“ operos teatre kalbėjo L. Pavarotti. Tačiau jam neteko metų metus plušėti, kol „padarė“ savąjį tenorą. Luciano buvo beveik savamokslis. Jaunystėje kelerius metus pasimokęs pas vietinius gimtosios Modenos pedagogus, 26-erių laimėjo teatro Reggio Emilia konkursą, po kurio kaip prizas sekė debiutas – Rudolfo vaidmuo „Bohemoje“. Nepraėjo nė pora metų, o jo Rudolfas jau kerėjo Londono „Covent Garden“ publiką, po to buvo „La Scala“, Glaindborno (Glyndebourne) ir Zalcburgo festivaliai, „Metropolitan“ opera... L. Pavarotti karjera kilo aukštyn lyg raketa. Jo balsą atpažindavo ne tik operos meną dievinanti publika, bet ir mažai su klasikine muzika susipažinę ar iš viso jos nemėgstantys žmonės. Jis peržengė akademiškumo ribas ir su nemenkesne sėkme įsitvirtino popkultūros olimpe. Daugelis save operos gerbėjais laikančių žmonių suglumtų paklausti, koks yra G. Verdi ar G. Puccini gimtasis miestas, tačiau nedvejodami atsakytų, kad L. Pavarotti gimė Modenoje, iš kurios kelerius metus vyko palydovinės „Pavarotti & Friends“ vadinamųjų „open air“ (atvirame ore) koncertų transliacijos. Šie koncertai į milžinišką areną sutraukė tiek pat žiūrovų, kiek futbolo rungtynės, o ašaringi L. Pavarotti duetai su bebalsėmis popmuzikos ir roko žvaigždėmis jaudindavo ir pagyvenusias damas, ir odinėmis striukėmis vilkinčius rokerius, kurie žvelgdami į Mike’ą Oldfieldą ar Bryaną Adamsą, gergždžiančiu balsu traukiantį Alfredo partiją garsiajame „Brindisi“, galbūt pirmą kartą gyvenime pagalvojo, kad opera nėra jau toks šlamštas. Optimistai džiūgaudavo – Luciano dėka operos garsai sujungė milijonus... Tačiau skeptikai tuojau pat atremdavo, kad toks surogatinis operos meno pateikimas ne tik nepagausins operos publikos, bet gali pražūtingai iškreipti jos supratimą ir poreikį visuomenėje.

L. Pavarotti įgijo milijonus gerbėjų, linkusių jį tuojau pat kanonizuoti, ir nemažą būrį griežtai smerkiančių kritikų, pasirengusių jį tuojau pat nulinčiuoti.

Ko gero, ateityje L. Pavarotti vardas išliks ne tik vokalo meno istorijoje, bet ir meno rinkodaros vadovėliuose kaip naujo karjeros modelio, užgimusio paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, pavyzdys. Karjeros, kurioje lygia greta klojosi keliai į didžiąsias scenas ir į futbolo arenas, kazino… „Kad ir kas ką sakytų, išgirdę per radiją vos porą gaidų iš karto atpažinsite mano balsą“, – nuo priekaištų dėl išaugusio apetito honorarams, žlugdžiusiems teatrų biudžetus, ir tuščiai švaistomos energijos komerciniams renginiams gindavosi L. Pavarotti.

Tačiau likimas nenuspėjamas ir nepermaldaujamas. Vėlyvame amžiuje palikęs šeimą su trimis išaugintomis dukterimis ir vedęs jauną savo sekretorę, L. Pavarotti susilaukė dvynių, iš kurių vienas buvo visą gyvenimą geistas sūnus. Deja, jam nebuvo lemta išgyventi. Tai buvo pirma nelaimė, po to sekė tarptautinis skandalas dėl nesumokėtų mokesčių, išdavikiška buvusio vadybininko knyga „Karalius ir aš“, apnuoginanti nemalonias karjeros detales ir išsityčiojanti iš dainininko silpnybių. Ir pagaliau – mirtina liga. „Iki šiol mano gyvenimas buvo nepaprastai laimingas, o dabar jis tapo nelaimių virtine“, – išgirdęs gydytojų verdiktą guodėsi dainininkas.

Tragiškas finalas tik sustiprins legendą. Publika pamilo kerintį balsą, gėrėjosi jo skrydžiu iki daugeliui neįveikiamų viršūnių, patikėjo geraširdiškomis akimis, jaudinosi sykiu su jo herojais, braukė ašaras, sujaudinta patetiškų jų likimų. Tarytum tragiškas operos herojus iškeliavo ir pats dainininkas – mylimas, dievinamas, nusidėjęs, išduotas ir atleidęs... Addio, Luciano, addio...