Šokti – taip pat darbas

Loreta Juodkaitė M. Raškovskio nuotr.

Prieš porą metų po studijų Zalcburgo eksperimentinėje šokio akademijoje (SEAD) į Lietuvą sugrįžusi šokėja ir choreografė Loreta Juodkaitė tiesiog įsiveržė į mūsų šokio pasaulį. Jau pirmieji jos spektakliai „Čia ir dabar“ bei „Salamandros sapnas. Paveikslas“ (rež. Valentinas Masalskis) jai pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už metų debiutą bei bendrovės „Phillip Morris Baltija“ prizą „Eskizas“. Juodkaitė išsiskiria nenuilstančiu noru ieškoti, siekiu tobulėti ir be galo griežtais reikalavimais sau. Net ir šią vasarą jai neteko ilsėtis. Tarptautiniame neverbalinio teatro festivalyje „Asmeninis profilis“ („Personal Profile“) Maskvoje ji ne tik parodė „Menų spaustuvėje“ sukurtą monospektaklį „Salamandros sapnas. Paveikslas“, bet ir ten pat vykusioje festivalio vasaros šokio mokykloje vedė seminarus. Grįžusi į Vilnių, Juodkaitė pasinėrė į naujo projekto „Šokis mieste“ repeticijas. Šį Lietuvos šokio informacijos cento projektą bus galima išvysti rugsėjo 22 d. „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ renginio „Menas netikėtose erdvėse“ metu.

Pačioje vasaros pabaigoje choreografę pasiekė džiugi žinia – bendromis „Menų spaustuvės“, LR Kultūros ministerijos ir Lietuvos ambasados Londone pastangomis Loreta Juodkaitė pakviesta lapkričio mėnesį pristatyti šokio spektaklius „Salamandros sapnas. Paveikslas“ ir „Trimatrix. Trys judėjimai“ viename žymiausių ir progresyviausių Londono šiuolaikinio šokio teatrų – „The Place“.

Vasara – poilsio metas, tačiau Tau ši vasara buvo itin darbinga.

Liepos mėnesį viešėjau Gdanske – ten vyko tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Feta ’07“. Jo metu vyko jaunimo projektas, kuriame dalyvavo menininkai iš penkių Europos Sąjungos šalių. Su jaunais atlikėjais kurtą choreografiją pristatėme netoli Gdansko esančioje pilyje ir pačiame Gdanske. Būdama Lenkijoje jau galvojau apie naująjį savo darbą „Šokis mieste“.

Maskvoje vykusiame tarptautiniame neverbalinio teatro festivalyje ne tik rodei spektaklį, bet ir dalyvavai greta festivalio vykusioje vasaros šokio mokykloje. Kokius įspūdžius parsivežei?

Pirmas dvi savaites lankiau šokio pamokas ir žiūrėjau spektaklius. Man be galo patiko choreografo iš Švedijos Martino Forsbergo repertuaro pamokos, tiesiog įsimylėjau jį kaip dėstytoją. Dabar gyvenu tokį metą, kai ieškau kūno judėjimo detalių, tikslumo, švarumo. Anksčiau sau leisdavau daugiau emocionalumo, besiplaikstančių judesių, o dabar pagaliau išlaisvėjau ir ieškau detalių, kurios mane labai domintų. Susitikimas su Forsbergu, savo pamokose daug dėmesio skiriančiu būtent detalėms, man buvo labai naudingas. Trečią savaitę dėsčiau pati: rytą vesdavau dvi pamokas, o po pietų vėl dalyvaudavau užsiėmimuose kaip mokinė. Likau patenkinta. Labai norėčiau, kad tie dėstytojai, kurių paskaitas lankiau Maskvoje, galėtų atvykti ir į Lietuvą. Šiuolaikinio šokio techniką ir kontaktinę improvizaciją čia dėstė pedagogai iš JAV. Labai sistemingai pamokas vedė savitą judėjimo stilių turinti Virpi Juntti iš Suomijos. Dėstytojai iš tiesų buvo labai įvairūs, stiprūs, geri pedagogai. Neteko nusivilti nė viena pamoka. Reikėjo tik visur suspėti. Trys savaitės prabėgo labai greitai.

Kaip pačiai sekėsi dėstyti?

Į pirmąją mano pamoką susirinko tiek norinčiųjų, kad iš pradžių net netilpo, vėliau dalis atsisijojo, tačiau susirinkusieji pamokose dalyvavo noriai, labai su jais susidraugavau. Kai kurie šokio mokyklos dalyviai kartais net susipainiodavo, kas aš – mokinė ar mokytoja. Nejaučiu jokių nepatogumų dėl to, kad ir dėstau, ir pati mokausi. Manau, gerai, kai žmogus sugeba tapti baltu popieriaus lapu, kaip vaikas priimti informaciją ir tuo pačiu metu dalytis tuo, ką gali, tapti mokytoju kitiems.

Šokio esmė – ne kažkurios vienos technikos įvaldymas. Šokis yra universalus. Jeigu jauti kūną, kad ir kiekvieną pirštą, to dar maža. O jei pajustume jį iki kaulų gilumos… Ką tada būtų galima padaryti? Jei man patinka dėstytojo stilistika, tai, kaip jis veda pamoką, uždega jo charizma, viskas – aš pasiduodu šimtu procentų, pati tampu judesiu, o savaitės pabaigoje jo padiktuotus judesius šoku kaip savo kombinacijas. Kitas dėstytojas – vėl tas pats. Tuomet reikia grįžti į save, viską atmesti, o tai sunku. Man patinka dėstyti taip, kaip aš dėstau: nerankioju judesių iš kitų, bet mėgstu sukurti pati. Tai ne ambicijos, tiesiog taip yra. Svarbu išmokti pagrindus, tą ABC ir kas po tomis raidėmis dar slypi. Tada gali pats dėlioti ir žodžius, ir sakinius.

Susidaro įspūdis, kad dvigubame mokytojos ir mokinės vaidmenyje esi nuolat. Viena vertus, dėstai šokį Vilniaus dailės akademijoje, ten pat vadovauji ir šokio teatrui, kita vertus, dalyvauji visuose įmanomuose seminaruose, nesvarbu, ar juos veda dėstytojai iš užsienio, ar lietuviai. Taigi balansavimas tarp mokytojo ir mokinio Tau nėra nauja.

Net nebežinau, kada tai prasidėjo. Kodėl aš tai darau? Manau, tai, kad esu baigusi mokslus, nereiškia, kad neturėčiau lankyti seminarų. Juk svarbus ne judesys, kurį tau parodo, ne kombinacijos, o pagrindas, prie kurio reikia nuolat sugrįžti. Visi dėstytojai turi savo specifiką, energetiką. Man įdomu, kaip jie veda pamoką, kaip paruošia kūną. Kai kurių dėstytojų metodikos patinka labiau, kitų mažiau, ir iš to aš taip pat mokausi. Man svarbu, kaip paruošti šokėjo kūną didesniam krūviui. Tačiau net pamokose visus judesius stengiuosi kurti pati.

Nežinau, kada ateis laikas, kai pasakysiu: nebeisiu į seminarus, jau viską žinau. Tiesiog naudojuosi proga, kad galiu atsipalaiduoti, kad vis dar galiu tiesiog mokytis, kad kūnas dar jaunas ir dar gali judėti. Labai noriu judėti, noriu šokti. Nenoriu vien mokyti žmones savo choreografijos ir stebėti, kaip jie šoka. Aš ir pati labai noriu šokti ir kartais man būna labai sunku sėdėti ir stebėti šokančius savo šokėjus. Kai tikrai visai nebegalėsiu judėti, kai iš kėdės nebepasikelsiu, tada, manau, bus ramiau. Bet dabar geriau paršliaušiu namo, bet jei greta pareigos dėstyti ir naujo projekto kūrimo turiu galimybę eiti į šokio pamokas – eisiu.

Iš Maskvos grįžai tiesiog švytinti. Labai džiaugeis, kad nuo ryto iki vakaro galėjai šokti. Iš kur tiek energijos? Regis, vien išgirdus žodį „šokis“ tavo akys užsidega.

Kodėl mes šokį suvokiam vien kaip romantiką, malonumą ir manom, kad tai nėra darbas? Tai yra darbas kaip ir visi kiti – kartojau tai ir kartosiu. O jei eitume dar giliau, tai yra ir gyvenimas. Aš kovojau dėl šio kelio ir jį suradau. Paprastai kalbant, supratau, kad per kūną, per jo judėjimą galiu išreikšti tai, ko negaliu išsakyti žodžiais. Kaip darbą, šokį aš beprotiškai myliu. O ko dar gyvenime reikia? Žinoma, gyvenimas nėra vien darbas. Tačiau ir anksčiau, ir dabar didžiąją mano gyvenimo dalį užima šokis. Net kai prausiuosi ar tepu rankas kremu, aš studijuoju, ieškau judesių. Kartais atrandu juos visai netyčia, paimdama puodelį ar atidarydama langą, kartais tiesiog stebiu medį ar praskrendančius paukščius, žiūriu, kaip balandis perkėlinėja svorį nuo vienos kojytės ant kitos ar katinas stato minkštas letenėles. Visa, kas gyva ir negyva, suteikia informacijos, iš kurios galima pasimokyti.

Išmokti šokti, eiti į sceną, sukurti spektaklį nėra galutinis tikslas. Tai maži žingsneliai, kuriuos būtina žengti siekiant to didžiojo tikslo. Tas didysis tikslas yra kažkur labai toli. Nežinau tiksliai, kas tai yra – kažkokia tobulybė, kažkokia šviesa. Pasaulį aš matau per šokį, per šokį matau gyvenimą, per jį jaučiu prasmę. Tas tikslas man suteikia energijos eiti šiuo keliu, jį saugoti, nes labai sunkiai jo siekiau ir ieškojau. Buvo žmonių, kurie man padėjo, ir dabar turiu gerbti tai, ką darau, ir gerbti tuos žmones, kurie man padėjo, gerbti dangaus pagalbą. Dabar negaliu, neturiu teisės sustoti, neturiu teisės pasakyti „ne“.

Vos grįžusi po kelionių iš karto pasinėrei į „Šokio mieste“ repeticijas. Kitaip nei daugumai, šokis gatvėje Tau nebe naujiena. Gal galėtum plačiau papasakoti, kas tai?

Šokis gatvėje man pirmiausia nėra šou ar koncertas ant specialios pakylos, tai nėra karnavalas, nors neturiu nieko prieš juos. Tai – nekomercinis renginys ir kaip daug kas, kas vyksta scenoje, gali ne visiems patikti. Man įdomu, koks gali būti šokis, judėjimas atviroje erdvėje, mieste. Per pirmus susitikimus su šio projekto šokėjais šnekėjau, kad tai, ką darome, skirta žmogui, kad jis suprastų, kas yra šiuolaikinis šokis. Galbūt ne kiekvienas žmogus gali nueiti į teatrą, pasižiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklį. Dabar visi šneka apie šiuolaikinį šokį, tačiau daugelis vis dar nežino, kas tai yra. Mūsų tikslas – išeiti į gatvę ir šokti išlaikant šiuolaikinio šokio specifiką, energiją, su kuria dirbu, koncentraciją, judesių įvairovę, ir visa tai turi derėti su architektūra, gatvėmis.

Pirmą kartą su šokiu gatvėje susidūriau dar besimokydama Austrijoje. Ten daug ko išmokau. Pajutau, kokia galiu būti maža toje didžiulėje erdvėje. Šokant mieste galima atrasti daug įvairių pojūčių: nesaugumo jausmą, poreikį ilginti, didinti judesį, supratau, kad praeiviams tai, ką darau, nebūtinai įdomu. Ten mes leidom sau ir šiek tiek žaisti. Austrijoje ne tik pati šokau, bet ir kūriau choreografiją. Tai buvo Zalcburgas, konkretus miestas, kuriame pasirinkau konkrečią gatvelę ir ją apgyvendinau. Tačiau dabar viskas keičiasi. Ten buvo svetimas miestas, čia – Vilnius. Nori to ar ne, tiesiog kraujas kitaip verda. Ir gatvės kitokios, ir istorija kita, susijusi su manimi, šokėjais ir visais žmonėmis, kurie vaikšto aplinkui. Todėl pradėjau į šį darbą žiūrėti dar atsakingiau. Atvira erdvė yra visai kitokia, ji turi savo specifiką, joje vaikšto savo gyvenimą gyvenantys praeiviai. Mes iš esmės įeiname į tą normalų, paprastą gyvenimą su savo menu, su kūryba, su šokiu ir taip atsiranda didžiulis kontrastas. Nenoriu šokiruoti, nenoriu gąsdinti, nenoriu lįsti į privačią žmonių erdvę, jų gyvenimą. Praeivių niekas nestabdys ir nesakys: „Žiūrėk!“ Kita vertus, žmogus pripratęs vaikščioti gatve, o dabar aš lendu į tą gatvę su savo menu. Todėl iš karto atsiprašau tų žmonių, kuriems pasirodys, kad vis dėlto tai yra kišimasis į jų asmeninį gyvenimą. Dar prieš metus, kai sugalvojau šį projektą, maniau, kad reikia žmogui čia, Lietuvoje, gatvėje, pateikti šiuolaikinį šokį, su juo supažindinti. Noriu plėsti šokio sampratą, einu tuo keliu. Tai net ne noras, o pareiga plėsti žmonių suvokimą apie šiuolaikinį šokį.

Kaip sapnas, kaip iliuzija turime atsirasti mieste, jo realybėje. Kai žmogus eina į teatrą – tai yra realybė. Miestas taip pat yra realybė: žmonės jame gyvena, valgo ir geria kavinėse, švenčia ir dirba, mokosi, pravažiuoja, eina miestu, o mes į jį įnešame meną… Čia palikčiau daugtaškį, kad kiekvienas pagalvotų.

Tai jau penktas Tavo spektaklis Lietuvoje.

Nekenčiu fabriko ir juo niekad netapsiu. Kai jausiu, kad esu tuščia ir nieko nebenoriu daryt, tikrai nieko nedarysiu ir, patikėkit manimi, manęs nebus, pasislėpsiu miške. Bet kol jaučiu, kad turiu ką daryti, tol darysiu. Vėl grįžau prie klausimo: kas yra kūryba? Jai aukoju visas minutes, todėl nebelieka laiko nesąmonėms. Paskirtas finansavimas dažnai įpareigoja konkrečiam laikotarpiui, todėl tenka paskubėti. O kad beskubėdamas nepradėtum automatiškai lipdyti, pradedi aukoti viską. Pradedi mažiau miegoti, valgyti taip, kad netrukdytų darbui, laiką apskaičiuoji taip, kad poilsio akimirkos, kavos puodelis ir gabalėlis šokolado suteiktų palaimą, kad galėtum pažiūrėti į dangų ir suspėtum jį iš tikrųjų pamatyti ir kad iš viso to galėtum semtis informacijos, kurios reikia, kad vyktų natūralioji kūryba, kuri tiesiog liejasi. Taigi kiekvieną minutę reikia kurti, bet kartu dera suvokti, kiek tikrai gali padaryti.

Ar jau turi naujų planų po „Šokio mieste“?

Taip, žinoma. Rudenį laukia daug gastrolių. Su spektakliu „Salamandros sapnas. Paveikslas“ esu pakviesta į Armėniją bei Ukrainą, kur taip pat vesiu ir seminarą. Kaune šokio teatro „Aura“ rengiamame tarptautiniame modernaus šokio festivalyje rodysime „Trimatrix. Trys judėjimai“, jis pakviestas ir į Šiaulių festivalį „Virus“. Abu spektaklius vešime į Londoną, kur jie bus rodomi „The Place“ teatre. Tolesniuose planuose – du nauji šokio projektai. Iš Kultūros ministerijos skirtos stipendijos kartu su keturiais šokėjais pradėjau kurti naują projektą sudegusiame Kuršių nerijos miške. Tikiuosi, kad pavyks prisiliesti prie man naujo žanro, siejančio videomeną su šokiu. Bet kol kas apie tai dar anksti kalbėti. Kol kas laukia gana intensyvus ruduo.

Parengė Goda Dapšytė