Gyvenimas be sienų

Marija Teresė Rožanskaitė J. Matonio nuotr.

Kai kuriais dalykais tiesiog negali patikėti. Nepadeda nei ritualai, nei racionalūs paaiškinimai, nei mistiniai sutapimai. Marija Teresė Rožanskaitė užgeso rugsėjo 6-ąją – diena anksčiau prieš dešimt metų iškeliavo anapilin ir dailininkės įkvėpėja Motina Teresė. Naivu tikėtis, kad sklaidydamas kasdienį kalendorių perprasi anapusines lygtis. Žvelgiant iš čia, Rožanskaitės išėjimas atrodo per greitas, nesuderinamas su kunkuliuojančia idėjų versme, kuri paprasčiausius daiktus paversdavo akimirkos monumentais.

Rugpjūčio pabaigoje su Marija Terese dar svarstėme jos projektą renginiui „Menas netikėtose erdvėse“ – pastatyti Lietuvos sieną ženklinantį stulpą stikliniame reklamos cilindre. Rožanskaitė dažnai laužė sustabarėjusias meno kūrinio ir jo suvokimo ribas – savo paveikslais, asambliažais, akcijomis ir instaliacijomis ji gerokai pastūmėjo meno riboženklius. Galima sakyti, kad vidinių ribų peržengimas buvo jos kūrybos moto. Neatsitiktinai kartu su šeima Kuršių kaime Varėnos rajone rengtos parodos vadinosi „Keturiese be sienų“.

Stebino ir nepaliauja stebinti dailininkės jautrumas kitų kančiai – ne tik žmonių, bet ir gamtos. Tremties metai išmokė džiaugtis mažais dalykais, pastebėti už „oficialios realybės“ uždangos vykstančias dramas. Jas Rožanskaitė perteikė be jokio patoso – tarsi sėdėtų šalia savo tapomų ligonių. Teresės paveikslai nebuvo jaukūs – bet ar gali būti jaukios liga ir mirtis? Net ir nesiūlydami estetinių malonumų, jos darbai giliai įsirėžia į atmintį. Iš drobių spinduliuoja nuskaidrinanti ikoniška rimtis, ir banguojančių draperijų apsupti senučių veidai primena šiuolaikines šventąsias.

Dailininkės kūryba didžiausią pagreitį įgavo jau Nepriklausomybės laikais, ypač po Rožanskaitės kūrybos parodos ŠMC 2003 m. (kuratorius Jonas Valatkevičius). Profesorius Kazys Varnelis, labai vertinęs Marijos Teresės kūrybą, rekomenduodamas dailininkę Nacionalinei kultūros ir meno premijai, rašė: „Daugumai iš mūsų dideliu atradimu ji tapo po eilės retrospektyvinių parodų Vilniuje 2003. Suvokėme, kad sovietinės realybės ir posovietinio laukinio materializmo užribyje – savo studijoje – kūrė asmenybė, savo kūriniais sąžiningai prabilusi apie esmines moralines, etines visuomenės nuostatas. Kūriniuose, kupinuose alegorijų ir aliuzijų į Tikėjimo tiesas, techniškai tobulas realizmas peržengia kasdienybę ir įgauna „magiškojo realizmo“ anapusinio švytėjimo („medicininės“ tematikos darbų ciklas), buitis perauga į Būtį, įvaizdis tampa simboliu (sukrečianti „Čečėnė“!). Dėmesys realybei ir čia pat gimstantiems įvykiams persmelkti aktyvia pilietine ir moraline pozicija, ypač kalbant apie pastarojo meto jos ekologines-pilietines akcijas, instaliacijas. Dailininkės kūryboje giliais klodais veriasi sovietinio ir posovietinio marazmo pagimdyto homo sovieticus miestiečio sąmonė ir psichologija, jo lemtis. Ji giliai žvelgia į šiuolaikinės visuomenės „šešėlinę“ pusę, nemoralizuodama ir nemokydama, bet alegorijomis ir simboliais apnuogindama moralės ligas, atverdama tai, kas buvo ir tebėra dangstoma oficiozų. Tai skaudi, bet teisi pozicija, išreikšta tapybos drobėmis, koliažais, instaliacijomis, akcijomis.“

Marija Teresė Rožanskaitė. „1941-ieji metai“. 1972 m. V. Ilčiuko nuotr.

Nepaisant didelio darbštumo ir kūrybinio produktyvumo, Rožanskaitė rasdavo laiko ne tik savo šeimai, bet ir noriai su ja bendravusiems įvairių kartų menininkams, menotyrininkams. Susitikti su dailininke jos dirbtuvėje – tai pasinerti į nesibaigiantį pokalbį apie knygas, naujus spektaklius, muziką, filmus. Net stebėdavaisi – iš kur tiek energijos ir smalsumo, noro pamatyti, perskaityti, susipažinti su naujausiais kultūros reiškiniais. Rožanskaitė labai domėjosi ir videomenu, nusipirkusi kamerą filmavo vienuoles, ruošėsi važiuoti į Venecijos bienalę. Todėl visai nenuostabu išvysti Marijos Teresės darbus jaunų menininkų rengiamose parodose. Jiems imponavo jos mąstymo laisvė ir drąsa, o jai – jaunatviškas maištas ir entuziazmas (parodų ciklas „Mano šeima – mafija“). Iš tiesų ji buvo ne tik savo šeimos, bet ir jaunesnės menininkų kartos „mafijos motina“. Krikštamotė. Gaila, kad jos nepažinojo Francis Fordas Copola. Arba – kokia laimė, kad mes ją pažinojome ir per ją pažinome vieni kitus.

Marija Teresė Rožanskaitė man visada buvo ir tebelieka gyvybingumo, kūrybinės energijos ir meilės įsikūnijimas. Rašyti apie ją būtuoju laiku prieštarauja jos kūrybos principams – net istoriniai įvykiai dailininkės darbuose vyksta čia ir dabar, iš reprezentacinės paveikslo plokštumos išsiverždami į trimatę erdvę. Įdomiausia, kad toji erdvė skleidžiasi ne į aukštį ar plotį, bet į gelmę. Niekas lietuvių dailės istorijoje taip konceptualiai ir giliai neatvėrė vidinės paveikslų sąrangos kaip Rožanskaitė. Matyti ir tapyti giliai dabar turi naują prasmę.

Tikriausiai Marija Teresė ir dabar vaikšto po rudenėjantį Vilnių – besišypsanti, elegantiška, skubanti iš vienos parodos į kitą. O tas dailus pelenų puodelis – tai dar viena menininkės akcija.

Laima Kreivytė