Po trejų metų „Kornetas“ vėl joja užkariauti širdžių

Treji metai – tiek laiko prabėgo nuo paskutiniojo LNOBT scenoje parodyto Onutės Narbutaitės „Korneto“ spektaklio. Ir štai „Kornetas“ pergalingai grįžta: žiūrovų pasiilgta šiuolaikinė lietuviška opera po ilgos pertraukos suskambės teatre šį trečiadienį, spalio 10 dieną. 

Sugrįžimo data, kaip ir operos premjeros data, turi simbolinės logikos. „Korneto“ premjera pasirodė 2014 m., kai buvo plačiai minimos 100-osios Pirmojo pasaulinio karo pradžios metinės. O sugrįžta scenon ta pati opera 2018 m. rudenį, pasauliui pasitinkant Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmetį. 

Atidesnis skaitytojas prisimintų, kad operos libreto literatūriniu pagrindu tapusi Rainerio Maria Rilke’s „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ pasirodė 1906-aisiais, bet pats autorius savo „poemą proza“ liudijo parašęs per vieną 1899-ųjų naktį, taigi likus 15 metų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.

Tikrasis kornetas Kristupas Rilke von Langenau gyveno dar pustrečio amžiaus anksčiau ir 1663 m., būdamas aštuoniolikos, žuvo Vengrijos karalystės teritorijoje, turkams otomanams apsupus Habsburgų monarchijos kariuomenės kuopą. Visgi 1663-1664 m. vykusį ketvirtąjį Austrijos-Turkijos karą laimėjo imperatoriaus Leopoldo I vedama Austrijos kariuomenė. 

Gali kilti klausimas, kuo čia dėtas 12 mln. žmonių gyvybių nusinešęs Pirmasis pasaulinis karas? O gi tuo, kad nemažai kareivių, 1914-1918 m. kovojusių abiejose Vakarų fronto pusėse, savo kuprinėse nešiojosi tą pačią, tuo metu jau tarptautinio populiarumo sulaukusią R. Maria Rilke‘s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“. Jie irgi buvo jauni, ilgėjosi mylimųjų, bet buvo priversti kasdien žvelgti mirčiai į akis.

„Jojam, jojam, jojam. Ir dvasia jau visai pavargo, ir ilgesys toks bekraštis“, – argi galėjo poemos pradžios eilutės neatliepti jų pačių kareiviško ilgesio? Jos keliskart kartojamos ir kompozitorės Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“, kurią kritikai vadino originalia, lietuviškus rėmus peraugusia.

„Narbutaitės kūrinys atspindi kompozitorės susidomėjimą poezija ir istorija, jis nėra į nieką panašus ir sukelia įspūdį, kurį turbūt tik opera pajėgi sukelti. Narbutaitė sujungia sapnų atmosferą su hipnotizuojančia muzika. Rezultato negalėtume priskirti nei neoromantikai, nei rėksmingam postmodernizmui, o tik jam pačiam, ir didinga jo tėkmė neabejotinai pareikalavo milžiniškų LNOBT muzikos vadovo Roberto Šerveniko pastangų“, – tvirtino britų žurnalo „Opera“ redaktorius Johnas Allisonas. 

„Kompozitorė teksto originalo skiautinį apipynė kitų poetinių pasaulių (Baudelaire’o, Homère’o, Goethe’s, Kokoschkos, Oscaro Miloszo) karpiniais. Rezultatas – sunkiai aprašomas. Narbutaitės muzika išraiškinga, daugiau nei romantiška. Ji nėra akivaizdžiai tonali arba atonali; ji neleidžia išlikti abejingam. Išėjom sukrėsti šio spektaklio“, – tvirtino operą „Kornetas“ 2015 m. išklausęs prancūzų operos kritikas Maxas Yvetot.

„Nesu iš tų kompozitorių, kurie visą gyvenimą plėtoja „vieną kūrinį“. Tad „Korneto“ upė jau nutekėjo, aš į ją nebegaliu įbristi, bet nesigailiu, kad tuomet įbridau. Juolab su tokia statytojų komanda... Bet jei vėl rašyčiau kažką, ką būtų galima apibrėžti kaip operą, tai vėl būtų nauja rizika ir visiškai kitokia upė, nes būtų kita idėja ir kitas mano laikas“, – pasitikdama sugrįžtantį „Kornetą“, sako O. Narbutaitė.

Opera „Kornetas“ tapo daugiausiai „Auksinių scenos kryžių“ susižėrusia 2014 m. Lietuvos teatrų premjera. O. Narbutaitei ji pelnė Metų kompozitorės, Gintarui Varnui – Metų režisieriaus, o Medilei Šiaulytytei – Metų scenografės apdovanojimą.

Baigiami išpirkti į sceną grįžtančios operos bilietai liudija, jog „Korneto“ pasiilgo ir publika. Spalio 10-osios spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliks būtent šiame pastatyme pirmąkart ryškiai sužibėjęs tenoras Tomas Pavilionis. Taip pat dainuos Jovita Vaškevičiūtė, Gunta Gelgotė, Liudas Norvaišas, Eugenijus Chrebtovas, Regina Šilinskaitė, Vilija Mikštaitė, Mindaugas Jankauskas, Egidijus Dauskurdis. LNOBT simfoniniam orkestrui diriguos maestro Robertas Šervenikas.