Vasario 7–9 dienomis Plimute (Didžioji Britanija) vyks 10-asis „Peninsula Arts“ šiuolaikinės muzikos festivalis, kurio tema „Mąstanti muzika”, o credo – muzikos naujovių, tyrimų, inovacijų ir idėjų įgyvendinimas koncertuose. Kompozitoriai kviečiami eksperimentuoti, rizikuoti, žengti nežinomybės link – tam, kad būtų paruošta dirva ateities muzikai.
„Peninsula Arts“ muzikos festivalis yra labai mėgiamas ir palaikomas publikos, nes žiūrovai turi retą galimybę ne tik išgirti, bet ir atverti savo mintis, pasidalinti emocijomis organizuojamuose diskusijų klubuose.
Šalia kompozitorių iš Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Brazilijos festivalyje skambės Lietuvos kompozitoriaus Lino Balto kūrinys „AIR“ dviems styginių orkestrams. Šio kūrinio premjera, anot renginio organizatorių, yra ypatinga, nes kompozicija buvo specialiai užsakyta šiam festivaliui. „AIR” – tai unikalus, binarinės komponavimo technikos darbas, kuris, pasak kompozitoriaus, yra ir modernus, inovacinis, eksperimentinis, ir tampriai susijęs su lietuviškomis sutartinėmis, t.y. lietuviškos muzikinės kultūros ištakomis. Unikali ir kompozicijos sudėtis, nes yra sukurta vos keletas kūrinių dviem styginių orkestrams.
Šiemet festivalio programa ypač koncentruota, įvairialypė ir spalvinga. Tai muzikos kompiuteriams, elektro-akustiniai, muzikinių instaliacijų, grynosios akustikos koncertai. Šiuose koncertuose muzikuos atlikėjai iš Didžiosios Britanijos: „Bergersen“ styginių kvartetas, Plimuto „Ten Tors“ orkestras, „The Logothetis“ eksperimentinis ansamblis ir gyvenanti Londone Lietuvos pianistė Lauryna Šablevičiūtė. „Peninsula Arts“ šiuolaikinės muzikos festivalyje taip pat bus pristatyta mokslininko iš brazilijos Eduardo Recko Miranda‘os knyga: „Mąstanti muzika“ („Thinking Music“). vyks paskaitos, susitikimai, diskusijos ir kiti renginiai.
Lino Balto kūrinio „AIR“ premjera vyks vasario 8 d. 19.30 val. Plimuto universiteto Levinsky pastate.
Kompozitoirus Linas Baltasapie savo kūrinį: „AIR“ dviem styginių orkestrams, tai seniai brandinta ir pirmoji mano binarinio tipo kompozicijos realizacija. Labai apsidžiaugiau, kad mano binarinės kompozicijos idėja sudomino „Peninsula Arts“ organizatorius, kurie ir užsakė sukurti naują kūrinį šiam renginiui.
Kadangi binarinės kompozicijos yra retai sutinkamos šiuolaikinėje muzikoje, mano manymu, ši komponavimo technika turi plačias perspektyvas.
Pradinė „AIR“kūrinio idėja – sukurti du atskirus, nepriklausomus vienas nuo kito, vienodų instrumentų sudėčių kūrinius ir po to sujungti juos į bendrą kompoziciją, kaip galutinį rezultatą. Tačiau, kai pasidomėjau ir sužinojau, kad oro (todėl ir kūrinio pavadinimas „AIR“) sudėtis apytiksliai susideda iš 79% azoto ir 21% deguonies, šias proporcijas pritaikiau ir kūrinio instrumentuotei. Realiai šį kūrinį galėtų atlikti ir vienas, dvidešimties atlikėjų styginių orkestras. Tačiau dėl šio kūrinio akustinio fenomeno styginių orkestro atlikėjai ir yra suskirstyti į dvi lygias dalis. Be to, toks instrumentų sudėties įvardinimas tiksliau apibudina kūrinio binariškumo prigimtį, nors proporcijos ir nėra lygios.
Kurdamas daug dėmesio visada skiriu struktūrinei muzikinės medžiagos tvarkymo pusei. „AIR“ kūrinio atraminius tonus nustačiau pritaikydamas azoto ir deguonies molekulinių struktūrų modelius. Vėliau, su logoritmų pagalba išplėtojau šiuos tonus į garsaeilius, melodines linijas ir t.t.. Kai vieną iš melodijų praturtinau besikartojančiomis repeticijomis kontraboso partijoje, ši partija tapo labai panaši į J.S. Bacho Siuitos orkestrui Nr. 3 D-dur antrosios dalies, kuri taip pat vadinama Air (Arija), boso partiją. Tai man buvo ypač netikėta ir išsklaidė, bet kokias abejones dėl pasirinktos muzikinės medžiagos modelio.
Kaip ir daugelyje mano vienos dalies kūrinių, „AIR“ nėra tempo ir metro-ritminės kaitos. Tačiau kompozicijoje labai aiškiai girdimi ritminio pulso pokyčiai. Kurdamas kompozicijos sudedamąsias dalis, stengiausi jas išreikšti kiek įmanoma kontrastingas viena kitai, kaip antonimus „juoda–balta“, „šilta–šalta“. Šių skirtingų kūrinio dalių kontempliacija, mintyse sukeldavo du skirtingus vaizdinius: azotas (N2) – tai statiška, lėta ir tolygiai besisukanti (tarsi vaizdo kameros) aplik savo ašį vizija. Deguonis (O2) – tai staigus, bet ne chaotiškas, kontroliuojamo skrydžio beribėje erdvėje vaizdinys. Kadangi abiejų dalių atraminiai tonai buvo pasirinkti panašūs, šias priešingybes tarp dalių pasiekiau muzikinių artikuliacijos priemonių Legato, Pizzicato, Vibrato ir kt. dėka.
Akivaizdu, kad nauja kūrinio idėja ir pasirinkta binarinė komponavimo technika, turėjo įtakos ir kompozicijos stilistikai. Jei ankstesniems mano kūriniams būdingas minimalizmas, ši kompozicija – ryškus polistilistikos pavyzdys.
