Eglės Ulčickaitės paroda „Kažkur kasdienybėje“

Atidarymas vasario 17 d., 18 val. Paroda veiks iki kovo 1 d.

Niekada nebuvau Sherlocko Holmes‘o gerbėja. Tačiau jau keletą metų vis ko nors ieškau: tai tikrumo, tai tapatybės, tai praeities. Kūrybinės paieškos turi nemažai detektyviniams tyrimams būdingų bruožų. Štai, kad ir atsikrausčius į naują butą kilo įtarimas: ar tik nestrygso čia atskilęs kokio tai laiko gabalėlis? O gal net ir ne vienas. Laikas gali tūnoti bet kurioje kambario ar aplinkos peizažo kertelėje – kažkur kasdienybėje.

Rodos, kasdienybė turėtų stebinti mažiausiai. Bet anaiptol: idėjos sklando ore. Paveikslų motyvai persekioja kone kiekviename žingsnyje. Dažnai stebina, kai iš kasdienybės ištrauki mažą detalę ar kelias, kai akys išpjauna iš realybės vaizdo vieną gabalėlį ir vėliau jau nebegãli jo nematyti tarsi nepritinkančio, tarsi ne vietoje esančio, tarsi kliuvinio. Jis įstringa, įsirašo galvoje. Nebūtinai vaizdo pavidalu – kaip atmosfera, nuotaika, kaip santykio su aplinka išgyvenimas. Tai kažkoks fizinis pojūtis, kuris neleidžia ramiai vaikščioti kaip į batą įkritęs akmenukas. Jis tampa analizės ar tyrimo motyvu – paveikslo motyvu. Kokio nors konkretaus laiko-buvimo egzistavimo įkalčiu.

Mentalaus savo ir savo aplinkos santykio refleksija neretai persikelia į spalvinio santykio ieškojimus tapybos darbuose. Santykio su nevienalyčiu  dabarties momentu tyrimą. Dabarties santykio su praeitimi paiešką. Praeitis, žinoma, gali net nepriklausyti ieškančiajam. Bet laikas, susidurdamas su kliūtimis, užkliudo atidų tyrėją. Praėjęs laikas reiškiasi kaip kažkokio laiko būsena, būtis, buvimas – galbūt per to buvusio buvimo likučius, artefaktus galima būtąjį paversti tikr(ini)u? Taip kambarys, buitis, lokali aplinka tampa tapybinės kasdienybės archeologijos vieta. Bandau išprovokuoti pokalbiui joje aptiktus objektus-radinius. Dialogas, rodos, menamas, bet patirtis – tikra. Aš-subjektas kuriu klausimą vaizdui-objektui ir savo sąmonėj siekiu rasti su tuo konkrečiu vaizdu, daiktu sietiną atsaką – siekiu, kad vaizdas-subjektas prakalbėtų man-objektui. Kalbinu aplinkos objektus juos tapydama. Tapyba virsta daiktų psichoanalize – tapymas man reiškia motyvo kaip simptomo aiškinimąsi, kreipimąsi į motyvo pasąmonę. Savo ir savo aplinkos kultūros pasąmonę.

Antropologė Svetlana Boym knygoje apie kasdienio gyvenimo mitologiją Rusijoje rašo, jog jei egzistuotų toks dalykas kaip sovietinės kultūros pasąmonė, ji turėtų tokią pat struktūrą kaip komunalinis butas. Kažin, kokią struktūrą turėtų lietuviška pasąmonė – gal kaip mano, o gal kaip Jūsų butas?


Eglė Ulčickaitė, 2014