Monikos Furmanavičiūtės paroda „Fuck identity. It‘s all about sex.“

Paroda veikia vasario  3–15 d.

Autorės žodis apie parodą:
Parodą „Fuck identity. It‘s all about sex.“ pavadinau ironiškai. Susimąstyti seksualumo tema privertė šią vasarą vykusi Vilniaus tapybos trienalė, kurioje dalyvavau. Komentarai aiškiai leido suprasti, apie nusistovėjusį visuomenės požiūrį į nuogą kūną, seksualumo temą Lietuvoje. Ir teigiami ir neigiami pasisakymai apie mano paveiksluose „plačiai iššieptas moters kojas“ paskatino dar labiau dėmesį telkti ties seksualumo tema.
Na ir kas blogo su „plačiai iššieptom moters kojomis“? Jeigu Courbet, Matisse, Titian, Renuar, Modigliani ir daug kitų tapytojų gali apibūdinti moters seksualumą ir tapatybę tapydami jų aktus, kodel moteris negali taip pat save rodyti, analizuoti, apmąstyti ir permąstyti? Čia peršasi publikos atsakymas „rodyk, kas tau neleidžia!”, tačiau vėlesni komentarai, rašiniai ir šnabždesiai sako ką kitą: „Ši moteris tikrai turi problemų...“ perpasakojo pažįstama vieno „architekto iš Kauno“ komentarą po trienalės, „man buvo tokia gėda parodyti Monikos paveikslus savo draugui...“ – pasakojo kita savo draugės atsiliepimus apie parodą, “puiki pagalba vegetarų kampanijai“…
Taip, tapyboje analizuoju moteriškąją tapatybę.Tą darau nesigėdindama rodyti seksualumą, kurį noriu reikšti ir suprasti kaip man patinka. Esu įsitikinusi, kad mano patirtis, savo kūno, seksualumo, moteriškumo supratimas yra šiuolaikinis ir bendras.

Žodžiu „tapatybė“ apibrėžiu buvimą šiuolaikine moterimi. Darbuose naudoju savo kūną, kaip pagrindinę medžiagą paveikslams (fotografuoju, filmuoju, piešiu ir tapau). Paveikslų ciklai gimsta iš sukrėtimo būsenų. Vienintelis būdas save reabilituoti - visus išgyvenimus „perkelti“ į paveikslą, nuotrauką, video darbą. Taip tampu trečiuoju asmeniu, stebėtoju (savo gyvenimo, savo kūno, kuriamo meno). Tokį susiskaldymą pavadinau moteriškuoju daugialypumu, kurį mokslininkė Luce Irigaray mini, kaip išskirtinį moters tapatumo bruožą, kuris negali būti siejamas su vienu simboliu - priešingai nei vyras, kurio lyties monolitiškumas išreiškiamas per analogiją su falu. Moteriškas daugialypumas išreiškiamas ryšyje su laiku, bandau tą esamojo laiko sąlygotą daugialypumą „pagauti“ per savo materiją paveiksluose.

Paveikslų pagrindas šilkas tampa „oda“. Taip siekiu sustiprinti kūniškumo įspūdį. Tapymo procese pilu skirtingus dažus ir leidžiu jiems „reikštis“. Šiame etape jų jungimuisi ir pasiskirstymui negaliu daryti įtakos ir šiuo momentu paveikslas tampa „gyvas“. Taip juslinius, pasąmoninius impulsus derinu su racionalumu. Riba tarp šių impulsų ir materijų paveiksluose suplonėja, viena keičia kitą ar keli elementai sukuria trečią.

Monika Furmanavičiūtė, 2014