Ribinės būsenos Irinos Tromos tapybos parodoje „Balansas“
Gegužės 22 d. 18.30 „Tumo galerijoje“ Vilniuje (Užupio g. 28) atidaroma dailininkės Irinos Tromos aliejinės tapybos paroda „Balansas“. Menininkė savo kūrybą plėtoja dviem kryptimis: ji žinoma dėl žemės meno objektų – pavyzdžiui, „Žaliasis artefaktas“ Vilniaus universiteto botanikos sode (2021 m.) ir „Kvadratas Nr. 10“ Chersone, Ukrainoje (2021 m.) – bei dėl išskirtinio tapybos aliejiniais dažais braižo. Paroda „Balansas“ publikai pristatys ir trečiąją kūrėjos minties kryptį – koloristikos teorijos ir simbolių ikonografijos tyrinėjimus.
Įprastai peizažus, žanrinius siužetus ar simbolistines kompozicijas kurianti menininkė šios parodos paveikslams pasirinko temą, artimą jos kuriamų žemės meno objektų įvaizdžiams. Greta žemės meno objektų nuotraukų lankytojams pristatomi paveikslai yra archetipinių simbolių studija. Pasitelkusi ankstyvųjų kultūrų emblemas bei ženklus tapytoja juos išardė dalimis ir perkonstravo į naujus darinius. Šiuo perkūrimo procesu kūrėja siekia parodyti, kaip universalūs, kolektyvinėje sąmonėje atgarsį radę žmogaus kultūrinio identiteto įvaizdžiai keičiasi, kuomet dailininkė juos sieja su šių dienų neramia atmosfera, neapibrėžtumu. Paveiksluose vaizduojamos struktūros persipina ir nutrūksta nesusivesdamos į jungties taškus, poliarizuojasi ir išsiskaido, išreiškia judesį ir persimainymą, išeidamos iš stabilios rimties, ir neturi užbaigtumo balansuodamos ant ribinės neapibrėžtumo būsenos. Paveiksluose jaučiama įtampa tarp formos, kaip kultūrinės atminties nešėjos, ir konteksto, šiomis dienomis reikalaujančio susiskirstymo į priešybes, kismo ir dinamikos. Tačiau potekstėmis apie dabartinę kultūrinę nuotaiką persmelktos struktūros verčia prisiminti ne tik žemės meną ar archajiškus archetipus. Abstrakčioje geometrinėje tapyboje sureikšmintos kosmogenijos idėjos paradoksaliai atliepia moderniojo meno pradžią – ypač „De Fem“ grupės dailininkes Hilma af Klint (1862–1944), Sigrid Hedman (1855– 1922), Anna Cassel (1860–1937) ir Cornelia Cederberg (1854–1933), kurių (tuomet stulbinamo modernumo) darbai derėjo su glaudžiame rate gvildentomis teosofinėmis idėjomis. I. Tromos darbuose šios krypties modernistų tapybos atspindžius galime regėti todėl, kad juose taip pat regime įformintas universalias metaforas apie žmogaus sąmonėje įtvirtintą pasaulio modelį – keturias pagrindines pasaulio kryptis (paveikslas „Vėjas“), tamsos ir šviesos atskirtį (paveikslas „Balansas II“), aukštyn nuo žemės kylančią gyvybę (paveikslas „Medis“) ir t. t. Kituose darbuose moderniosios tapybos ištakas primena lučizmo (pranc. Rayonnisme) krypčiai būdingas vaizdinio išskaidymas į fragmentus (paveikslas „Diena“).
Tačiau I. Tromos kompozicijos pasižymi ne tik kruopščiai subalansuota grafine struktūra, bet ir kolorito pusiausvyra. I. Tromos darbuose spalvos persilieja, sustiprindamos neapibrėžtumo ir kintamumo įspūdį. Šiam neapibrėžtumo įspūdžiui pasiekti I. Troma naudoja autorinę techniką (ją dailininkė ištobulino visoje savo aliejinėje tapyboje). Paveikslų spalvinės kompozicijos yra grindžiamos pustoniais, kuomet ant suformuotų aliejinių dažų sluoksnių yra tepamas kitos spalvos potėpis. Ant viršaus pertepti gretimų, bet ne tapačių atspalvių potėpiai sukuria (klaidingą) vienos spalvos fono, kuris atrodo virpantis ir vibruojantis ore, iliuziją (žr. paveikslą „Balansas III“). Minkšti persiliejantys perėjimai iš vienu atspalviu dengto paviršiaus į kitą stebėtojui leidžia susidaryti įspūdį ne apie tai, kokios konkrečios spalvos buvo panaudotos, bet apie bendrą nujaučiamą paveikslo koloritą (žr. paveikslą „Sekmadienis“). Kartais sluoksniais tepamos priešingos spalvos sukuria dviprasmius paviršius: apatinė spalva lieka matoma viršutinėje ir kuria iš dalies artimus, iš dalies svetimus atspalvius. Tokiu būdu žiūrovas nebegali tiksliai nustatyti, kokią spalvą mato viename ar kitame motyve (pvz., mėlynų, geltonų ir raudonų pasluoksnių derinys paveiksle „Kvėpavimas“ kuria vešlios žalumos įspūdį). Menininkė šią techniką pasitelkė ir pačiai balanso temai perteikti: kai kuriose drobėse priešingų šaltų ir šiltų atspalvių koloritai išcentruojami, paveikslo kraštuose – „in ir jang“ principu – tapdami viena kitą atsveriančių priešingybių metafora (pvz., „Balansas I“ ir „Intuicija“).
Modeliuojamų paviršių miglota spalvinė tapatybė I. Tromos kūryboje dera su išryškinta aliejinių dažų faktūra. Paviršiaus reljefas, metantis ryškius šešėlius, primena monumentaliosios dailės kūrinius ant šiurkščių sienų ar net vilnos gobelenus. Kai kuriuose darbuose pastebimos nuorodos į skiautinio struktūrą (pvz., „Medis“ ir „Naktis“), kas vėlgi siejasi su moderniosios dailės geometrinių abstrakcijų ištakomis. Tapytoja Sonia Delaunay (1885–1979) savo geometrinių kompozicijų raišką atrado eksperimentuodama su tekstilės skiautiniais: ji pastebėjo, kad net labai kontrastingos, tačiau harmoningai „atmuštos“ spalvos gali sukurti spalvinę dermę. Analogiškai, I. Tromos paveiksle „Naktis“ regime spalvinę metaforą tiek apie ausinio vakaro, tiek žarų, tiek šaltų šešėlių virsmo į šiltą prieblandą spalvines skirtybes. Šie prieštaraujantys atspalviai tarsi siuvinyje yra apjungti į vieną labai konkrečią nuotaiką kuriantį motyvą. Nė vienas šiame paveiksle panaudotas atspalvis nėra toks, kad neturėtų metaforiškų aliuzijų į ryškios vakarinės saulės ir intensyvių šešėlių metą.
Savo parodoje dailininkė I. Troma norėjo išreikšti, kad visuotinai besikeičiančiame pasaulyje kultūriniai simboliai – net tarnaudami kaip pasaulėjautos konstanta – taip pat išgyvena transformacijas. Pristatomuose paveiksluose ryškiai išreikštas noras gilintis į sandarą – ne tik formalią geometrizuotų ornamentų, lydinčiu mus iš tradicinės kultūros sandarą, bet mus šiandienoje supančių reiškinių reflektavimo, mąstymo ir supratimo sandarą. Paveikslai sukurti tikint, kad mūsų pačių pasaulio pajauta yra kažkas, ką galima konstruoti, rekonstruoti bei perdaryti (ir galiausiai atvaizduoti). I. Tromos paveikslų paroda „Balansas“ lankytoją sudomins ne tik perpanaudotais archetipais, tiek žemės, tiek tapybos darbuose transformuotais senovės pirmavaizdžiais, ne tik miglotomis, todėl visiems artimomis spalvų kultūrinėmis potekstėmis, bet ir vaizdiniais, atliepiančiais Lietuvoje mažai žinomą moderniosios abstrakčios tapybos genezę iš teosofinių XIX a. pab. – XX a. pr. idėjų. Nepraleiskite progos su šia unikalia paroda susipažinti galerijoje „Balansas“ iki 2026 m. birželio 4 d.
