Un cadeau de chats morts

Šiuo laiku karo vaizdai yra užplūdę socialinius tinklus, žiniasklaidą. Atrodo, niekada anksčiau modernaus karo realijos nebuvo taip aiškiai transliuojamos. Tragiški vaizdiniai iš pradžių glumino, kėlė nuostabą, ilgainiui pripratimas ir nenoras taikstytis privertė žmones nusigręžti. Visuomenė dvasiškai pavargo nuo neišvengiamo smurto. Desperatiškas noras pakasti jausmus ir ignoruoti vykstančią neteisybę tampa nepakeliamas. Abejingumo fenomeną demaskuoja paroda „Ir aš tik žmogus“. Kaip šios parodos kūrėjams pavyksta lengvai kalbėti sunkiomis temomis?

Parle

„Ir aš tik žmogus“ yra jaunos dailininkės Monikos Radžiūnaitės (2021 m. ji baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje) paroda, atidaryta Kazio Varnelio namų-muziejaus trečiame aukšte (kuratorė Indrė Urbelytė). Užtamsintame kambaryje apšviesti šviestuvų atsiskleidžia ryškūs, daugiaspalviai tapybos darbai ir užrašai po jais. Įdomu, kad kūriniai turi po kelis pavadinimus. Šitaip užmaskuojama autorės intencija. Jie asmeniškiau komunikuoja su individualiu žiūrovu. Darbo pavadinimas atlieka ne tik titulo, bet ir ironiško vaizdavimo funkciją. Kiekvienas parodos kūrinys paliečia žiūrovą tiek per literatūros, tiek per vaizdo kuriamą siužetą. Prie kūrinių reikšmių praturtinimo prisideda ir visa ekspozicijos erdvė.

L’église

Salė juodomis pertvarėlėmis suskirstyta į segmentus. Šitaip įtaigiai perteikiamos trys pagrindinės bažnyčios visumos dalys: narteksas, nava ir apsidė. Pagal šių dalių simbolines reikšmes atrinkti kūriniai. Pavyzdžiui, nartekso erdvės simbolinė reikšmė yra krikštijimosi, arba pasižadėjimo Kristui, zona, kurią būtina pereiti krikščioniui. Šioje pirmojoje parodos dalyje vyrauja kūriniai, perteikiantys teisiųjų išganymo idėją. Į akis čia krinta lavos ežeras, kuris supa tamsiai rudą ažūrinę kvadratinio plano patalpą. Joje sudėjęs rankas maldai klūpi žmogus. Pakėlęs veidą į viršų jis žiūrį į viršum jo kabančią milžinišką liepsnojančią plaštaką. Tai vaizdas iš 2022 m. tapybos darbo „O gal dar tilpčiau kaip nors? / Aut fortasse aliquo pacto convenire potui / Arba aš sudarysiu sandorį“. Šios parodos segmentą palikusį žiūrovą pasitinka navos dalis.

Le voyage

Bažnyčios nava yra žmonių susirinkimo vieta. Ši erdvė – tarytum Nojaus arka, padedanti parapijiečiui išsigelbėti nuo pražūties. Mitinis laivas spinduliuoja dieviškąją tiesą. Antrosios parodos dalies kūriniai reprezentuoja besitęsiančius nesutarimus dėl tikėjimo tiesų. Rudame kambaryje stovi balta avis. Ant jos galvos uždėtas tamsiai raudonas erškėčių vainikas, o iš jos krūtinės į padėtą ant žemės auksinį kieliką srūva žalsvo atspalvio geltono skysčio srovė. Už atsisukusio gyvūno kabo paveikslas, vaizduojantis avį, iš kurios krūtinės teka tamsiai raudonas kraujas. Tai vizija iš 2023 m. tapybos darbo „Nemesk kelio dėl takelio / Non trada viam vestigia / Jis neužleis kelio pėdoms“. Tikinčiojo kelionės tikslas yra pomirtinis gyvenimas, o presbiterija reprezentuoja transformacijos vietą iš žemiškosios plotmės į dieviškąją.

L’hésitation

Viduramžių bažnyčiose presbiterija būdavo atitverta nuo navos gana aukšta pertvara, kad apsaugotų religinio ritualo šventumą. Šios paskutinės ir didžiausios parodos dalies kūriniai kreipiasi į lankytojo sąžinę. Per vaizdus ir ironišką tekstą žiūrovas kviečiamas kritiškai reflektuoti krikščionybės ideologijos spragas. Šalimais matyti vyskupas, apsirengęs puošniais liturginiais drabužiais, už jo – žvaigždžių pilnas juodas dangus. Iš puošnios šventiko mitros kyšo ryškiaspalvės lervos, primenančios užkrėstos parazitu sraigės akis^[1]. Tai vaizdinys iš 2023 m. tapybos darbo „Kuo susirgai, tuo ir gydykis / Fac quod mane / Daryk tai, kas negerai“. Šios dalies kūriniai glumina konkretaus siužeto nebuvimu. Vaizdo vientisumas, supaprastintos formos skiria vaizdinius nuo realybės – tarytum sapno būsena, kur kiekviena detalė yra autonomiška. Savo individualaus grožio gausa jos praturtina visumos vaizdą.

La fin

„Ir aš tik žmogus“, nepaisant mažo dydžio (ekspoziciją sudaro vos 14 kūrinių), pasiūlo daug temų ir išeičių. Žiūrėti į kūrinius smagu dėl juose esančių smulkmeniškų detalių gausos. Ji traukia dėmesį per nekonvencinių vaizdų rodymą ir eiliškumo atsisakymą. Menininkė meistriškai susieja tekstą ir vaizdą, kad sukurtų neišsemiamą kiekį interpretacijų. Tai tarytum egzotinis miškas, kuriame besigrožint paklystama ir jo gelmėje netikėtai atidengiama užmiršta savęs dalis! Panašiai kaip pokalbis su ilgai nematytu geru draugu, paroda kviečia į ilgą ir įsimintiną refleksijos kelionę. Savosios praeities sintezėje suvokėjas gali dairytis į naują ir nematytą rytojų.

Paroda veikia iki spalio 2 d.

Kazio Varnelio namai-muziejus (Didžioji g. 26, Vilnius)