Raštuose užkoduota istorija

Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje veikia paroda, paremta besitęsiančiu Alytaus medvilnės kombinato palikimo tyrimu, kurią pristato bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, nuo 2017 m. rengianti parodų ciklą „Didžioji pramonė“. Parodos eksponatai atkeliavo iš Alytaus kraštotyros muziejaus. 2022 m. Alytui rengiantis tapti kultūros sostine, dailininkei ir šios parodos kuratorei Gintarei Markevičienei-Žaltei kilo idėja pristatyti miestui kadaise didžiausios Baltijos šalyse veikusios medvilnės perdirbimo įmonės palikimą.

Gintarė yra baigusi Vilniaus dailės akademiją – kostiumo dizaino specialybę, po studijų atvyko į Alytų ir pradėjo dėstyti Alytaus dailiųjų amatų mokykloje. Studentams atliekant praktiką medvilnės kombinate susipažino su jame dirbančia dailininke tekstilininke Vilija Raguckienė, jos darbo specifika, piešinių projektais, audiniais. Bankrutavus „Alytaus medvilnei“ Gintarė vežėsi į mokyklą įmirkusius audinių ritinius, matė gigantiškus nykstančius cechus, gamybos patalpas – ir tai tik dalis aplinkybių, paskatinusių tyrinėti Alytaus miesto tekstilės pramonę. Kita tyrinėjimo priežastis – muziejininko pareiga kaupti eksponatus, todėl dailininkė ir toliau tyrinėja kombinate dirbusių dailininkių archyvą, planuoja surinkti daugiau artefaktų ir surengti (kaip būtų gerai!) dar ne vieną parodą.

Beje, Alytuje vykusi ir šiuo metu Kaune eksponuojama nėra identiškos parodos. Pasak Gintarės, Alytaus paroda buvo lyg performansas, kurio metu atidengiant margaspalvių audinių istoriją siekta sugrąžinti miestui prisiminimus – „išgryninti „kartūno kodą“ ir lyg įskiepį perkelti jį į miestą“ (citatos su kabutėmis – iš parodoje esančių tekstų). Kauno paroda „Kartūno kodas“ buvo formuojama kartu su parodos koordinatore, menininke Aukse Petruliene, nenukrypstant nuo ciklo „Didžioji pramonė“ tradicijos ir pagrindinės idėjos pristatyti Lietuvos pramonės istoriją. Kauno „Kartūno kodas“ – Alytaus medvilnės kombinato palikimas – buvo papildytas ženklais, kurie atkoduoja istorinį pasakojimą nuo idėjos Alytų paversti pramonės centru sovietinėje Lietuvoje (kombinatas pradėtas statyti 1963 m.) iki gaisro buvusio kombinato teritorijoje (2019 m). Šiuos du istorinio tarpsnio ribinius taškus dar labiau įprasmina ekspozicijos erdvės padalinimas į du kambarius. Viename eksponuojami kupini ilgesio „žydinčios jaunystės miestui“ bendruomenės prisiminimai, klestinčios įmonės laimėjimų įrodymai, laikmetį atspindintys interjero inkliuzai, įvairių laikotarpių audinių pavyzdžiai bei jų piešiniai, darbuotojų ir darbo vietų nuotraukos ir kiti „atmintį suaktyvinantys“ reliktai. Šioje erdvėje nejučia mintyse pradedi niūniuoti melodiją iš vaikystėje klausytų plokštelių: „Alytau, Alytau, savo meilę dainuojame tau...“ Ir taip netikėtai šie 1966 m. sukurtos dainos (Jurgis Gaižauskas, Anzelmas Matutis „Tau, Alytau“) žodžiai lyg raktas įteikiamas esminei šios erdvės emocijai, meilei miestui ir jo istorijai, atkoduoti.

O į kitą kambarį, atskirtą didžiule draperija, gali užeiti arba neužeiti visai, nes gaisrą įamžinusi fotografija, atspausta ant uždangos (aut. Zita Stankevičienė), tarsi įspėja, kad už jos tik „Griūtis“ – fotografijose užfiksuotas įmonės žlugimas (aut. Vytautas Stanionis). Visos parodoje eksponuojamos fotografijos, „dokumentuojančios medvilnės kombinatą nuo pat statybų pradžios iki 2019 m. įmonės teritoriją nusiaubusio gaisro, nuo įžvalgių, sovietinius kanonus peržengiančių darbo, švenčių ir buities fotografijų iki įnirtingo 2007 m. darbuotojų streiko fotodokumentikos“ yra sukurtos ilgą laiką kombinate dirbusių fotografų Vytauto Stanionio ir jo kolegės Zitos Stankevičienės.

Nepaprastai įtraukianti parodos dalis pasakoja audinių ir jų raštų istoriją. Žiūrovas būtinai sustos prie kurio nors pavyzdžio ir stengsis prisiminti, ar neturėjo iš to audinio pasiūtos patalynės, suknelės, marškinių ar pižamos. Audinių ir projektų kolekcija pristatoma neturint tikslo parodyti, kaip keičiantis madai, technologijoms ir net santvarkai keitėsi audinių raštai, bet atidžiau analizuojant galima matyti stilistinius ir technologinius skirtumus. Kai kurie piešiniai net turi užrašytą sukūrimo datą: ankstyviausias eksponuojamas data pažymėtas audinys – 1978 metų. Būtų įdomu sužinoti, o ne tik spėti, kurie ekspozicijoje esantys audiniai pagaminti vėliausiai. Todėl kyla mintis, kad tai tik rimtesnės šios palikimo dalies analizės pradžia.

Parodoje pateikiamos Alytaus medvilnės kombinato dailininkių individualų stilių atskleidžiančios ir, laimė, išsaugotos piešinių kolekcijos, ekspozicijos centre sukabinti neįvardinto laikotarpio marginti audiniai ir kasmetei „Kartūno šventei“ (jos pradžia 1980 m.) darbuotojų pasiūti konkursiniai drabužiai, dalis suknelių inkliuzuotos į ekspoziciją ant sienų. Stikliniame stende – atverstas audinių katalogas, spintelių lentynose – sulankstyti audiniai ir ypač jautrus eksponatas: išsaugotų atraižų ryšulėliai. Įmonės sunkmečio laikais tai buvo atlyginimas už atliktą darbą. Akivaizdu, kad tai reikšmingas tekstilės istorijai palikimas, kuris, tikėtina, pildysis naujais pavyzdžiais, bus sisteminamas ir analizuojamas. Per pokalbį Gintarė patikslina, kad tik maža dalis šioje parodoje eksponuojamų pavyzdžių priklauso muziejui (skiaučių albumas, pirmasis laikraštis „Tekstilininkas“ (1975 m.), keli metrai audinių pavyzdžių, kelios nuotraukos). Kitus eksponatus skolino kombinato dailininkės ir darbuotojos. O kiek „Alytaus medvilnės“ produkcijos dar guli Lietuvos gyventojų spintose!

Stebint raštus ir jų kaitą bėgant laikui, smalsiam žiūrovui galėtų kilti daugiau klausimų: ar lietuviški audiniai, marginti Alytaus įmonėje, turėjo išskirtinį stilių? Kokios įtakos ar mokyklos labiausiai veikė piešinį? Ar buvo galimybė sovietiniu laikotarpiu sekti pasaulines tendencijas? Kokie veiksniai labiausiai trukdė įgyvendinti idėjas? Nebūtinai parodos rengėjai į juos turėjo išsamiai atsakyti (vėl norisi tikėti, kad tai rimtesnės analizės pradžia), bet dailininkių užrašyti pasakojimai apie kūrybinius ieškojimus, raštų kūrimo specifiką, sunkumus sprendžiant technologinius uždavinius iškoduoja ir audinių raštus.

Alytaus medvilnės kombinatas pradėjo veikti 1969 m., tačiau pirmasis margintas audinys pasirodė tik apie 1975 metus. Jo autorė dailininkė Verutė Pociūtė-Balčikonienė Alytaus radijo laidoje „Kartūno gijos“ pasakojo, kad tai buvo ant vienspalvės drobės išpiešti stilizuoti gėlės žiedai ir lapai. Audinys, gaila, neišliko. Dailininkė atskleidė ir gana sudėtingą piešinio perkėlimo ant audinio technologiją: kiekvienai spalvai buvo kuriama atskira „kalkė“ ir graviruojamas atskiras varinis velenas. Pirmieji piešiniai buvo „plokšti“, negalėjo būti panaudota daugiau kaip penkios spalvos. Vėliau, jau nepriklausomybės laikotarpiu, technologijos leido ir septynias spalvas bei daugiau raiškos priemonių. Labai svarbu, kad piešinys būtų vientisas – rašto dalys (raportas) sutaptų, spaudžiant ant audinio piešinyje neturėjo atsirasti „skylių“.

Kitos dailininkės pasakojo: „Kuriant piešinio projektą marginimui yra labai daug ribojimų, kurių reikia laikytis, kad atitiktų technologines galimybes, ir piešinio atlikimas priklauso nuo to, kokiam audiniui kuriamas, ar flanelei, ar satinui, ar drobei. Taip pat koks marginimo būdas, ar rotacinis, ar šabloninis, todėl ši kūryba yra sąlyginai ribota“ (Vitalija Maleiškaitė Makauskienė); „Kai jau prasideda tas tikrasis procesas, susijęs su audinių gamyba, daug taip įsivaizduojamos fantazijos dingsta įvairiose sudėtingose gamybos vingrybėse (Rima Kulpinskaitė Leonienė); „Mes kūrėm technologiškai priimtinus, vizualiai perspektyvius ir pirkėjams paklausius piešinius. Suradus naujus techninius piešinio atlikimo būdus, viena kitą papildydavome savomis išraiškos formomis“ (Valentina Keturakytė-Siausionienė).

Projektai buvo piešiami tomis priemonėmis, kokių galėjai gauti – guašu, akvarele, pieštukais. Galima tik svarstyti, ar prislopintas audinių koloritas nulemtas dažų pigmentų kokybės, ar subtilaus dailininkių skonio. Kiekvienas dailininkių sukurtas piešinys turėjo būt įvertintas ne tik meno tarybos, bet ir technologų. Parodoje net galima surasti vieną piešinį, ant kurio pieštuku parašyta „Technologiškai neįvykdoma“.

Kiekviena dailininkė turėjo savo ketvirtinius ir metinius planus ir kiekvieną ketvirtį atsiskaitydavo, kaip šie planai vykdomi. Per ketvirtį sukurdavo dešimt, kad atrinktų suplanuotus penkis projektus. Piešiniai buvo vertinami vietinių, respublikinių meno tarybų, kartą per metus vykdavo sąjunginės meno tarybos. Meno taryboms buvo ruošiami specialūs albumai, kurių dalis yra išlikusi. „Mes sėkmingai atlaikėme visus kūrybinio ir gamybinio evoliucionavimo iššūkius. Viskas vyko palaipsniui – kantriai, sistemingai, ieškant, klystant, mokantis rasti kelius į sėkmę“ – atsimena dailininkė Valentina Keturakytė-Siausionienė. Pradžia nebuvo lengva. Patirties teko semtis Sovietų Sąjungoje veikusiose stambiausiose tekstilės įmonėse.

Pasak Verutės Balčikonienės, iš pradžių, kol nebuvo įrengtas audinių taurinimo padalinys, įdarbintoms kombinato dailininkėms nebuvo ką veikti. Todėl 1974 m. jos išsiunčiamos keturiems mėnesiams semtis patirties į Narvoje (Estija) veikusį medvilnės kombinatą, tuo metu vadintą Kreenholmi Manufaktuur.

Kreenholmo įmonė buvo viena didžiausių Sovietų Sąjungos tekstilės įmonių, jos klestėjimo laikotarpiu dirbo apie 12,5 tūkst. žmonių. Manufaktūra įkurta XIX a viduryje ir tuo metu buvo viena didžiausių įmonių Europoje. Išgyvenusi masinius streikus carinėje Rusijoje, Spalio revoliuciją, pertvarkas sovietų laikais, perėjimo į kapitalizmą metu, kaip ir daugelis buvusios Sovietų Sąjungos tekstilės įmonių, žlugo (2009 m.).

Pirmosios tekstilės dailininkų dirbtuvės Kreenholme įsteigtos 1963 m. atidarius Georgijevsko audimo fabriką, kurio specializacija buvo žakardo, o vėliau baldų audinių gamyba. 1967 m. pradėjus gaminti margintus audinius, 1968 m. įmonėje įkurtos dar vienos meno dirbtuvės. Jose dirbantys dailininkai Kreenholmo manufaktūrai pateikė autorinius audinių raštus bei projektų kopijas, sukurtas Maskvoje ir Ivanove veikusiose tekstilės įmonėse. Nors pagrindinis tekstilės dailininkų mokymo centras sovietų laikais buvo Estijos dailės institutas (ERKI), dauguma pirmųjų Kreenholmo menininkų išsilavinimą įgijo Maskvoje, Sankt Peterburge ir Ivanove. Taigi Kreenholmo manufaktūros audinių raštuose tuo metu buvo pastebimi įvairių kultūrų, tradicijų, estetinių tendencijų niuansai ir motyvai.

Alytaus dailininkės savo prisiminimuose užsimena apie stažuotes Ivanove (Rusija) veikusiose tekstilės įmonėse. Ivanovo tekstilės gamybos tradicijos siekia 1751 metus, kai buvo įkurta pirmoji lininių audinių įmonė. Verta paminėti, kad būtent Ivanove atsirado unikalus sovietinio laikotarpio ideologiją atspindintis industrinio meno reiškinys – vadinamoji „agitacinė tekstilė“. Menininkai revoliucionieriai XX a. 2-ajame dešimtmetyje pradėjo „karą su gėlėmis“ ir skatino kurti ornamentus-rebusus naudojant šūkius ir santrumpas. Menininkų avangardistų idėjos buvo realizuojamos būtent Ivanovo tekstilės gamyklose.

Vienoje jų dirbo ir dvi savito braižo dailininkės Varvara Stepanova ir Liubov Popova, per dvejus metus sugebėjusios sukurti kelis tūkstančius eskizų, iš kurių 50 buvo realizuoti gamyboje. Įkvėpimo abi menininkės sėmėsi iš abstrakčios tapybos ir kūrė geometriniais raštais margintus audinius – be gėlių ir paukščių. Menininkės kūrė idėjas, kurias slopino ribotos technologinės galimybės, gamyklai reikėjo taupyti, todėl dailininkės pradėjo riboti spalvų gamą, naudoti dvi ar tris spalvas.

3-iajame dešimtmetyje toks konstruktyvistų menas jau buvo laikomas pasenusiu, ideologiškai netinkamu (konstruktyvistai bendravo su Bauhauzo dėstytojais ir absolventais, o Vokietija greitai nustojo būti Rusijai draugiška šalimi), todėl tekstilėje intensyvėja pramoniniai motyvai. Minimalistinius ir abstrakčius ornamentus keičia strypai ir traktoriai, žygiuojančios minios, elektrifikacija, gamyklų kaminai, garvežiai. Po karo vėl grįžtama prie tradicinių gėlių raštų.

Tokiame kontekste „Alytaus medvilnės“ dailininkės gilinosi į piešinio kūrimo technologinius reikalavimus, margintų audinių gamybos procesus, matyt, analizavo ir tų įmonių dailininkų kurtus pavyzdžius. O ar jie turėjo įtakos kuriant raštus „Alytaus medvilnei“, būtų įdomus klausimas dailininkams ir raštų tyrėjams. Raštų analizė, ieškant jų „genomo“, gali tapti naujo tyrimo, verto disertacijos, pradžia ir naujos parodos lūkesčiu.

Užbaigiant parodos tyrinėjimą vertėtų stabtelėti prie dar vieno eksponato – surūdijusio skieto, vienintelės detalės, likusios iš audimo ceche veikusių 3850 vnt. staklių. Šis mažas objektas galėtų įprasminti pastangas visų, kurie stengėsi atpažinti, įvertinti, surinkti ir išsaugoti dėl įvairių priežasčių pasmerktų įmonių, universitetų, bibliotekų ir daugelio kitų dabarčiai nereikalingų įstaigų vertingą kultūrinį ir istorinį palikimą, neįkainojamus atsiminimus.

Paroda veikia iki rugpjūčio 27 d.

Parodos kuratorė Gintarė Markevičienė-Žaltė.

Parodos grafinis dizainas: Julija Tolvaišytė-Leonavičienė.

Parodos ekspozicijos dizainas: Gintarė Markevičienė-Žaltė.

Koordinatorė Auksė Petrulienė.

Parodos partneriai: Alytaus kraštotyros muziejus, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“.