Žalių kamuoliukų žaidimas

Eglė Ridikaitė atvežė gabaliuką Vilniaus į Kauną. Galerijos „Meno parkas“ erdvė jai priminė namuką – du aukštai ir palėpė po dvišlaičiu stogu. Tai tiko jos sumanymui – parodyti visą, ką tik užbaigtą Vilniaus Didžiosios sinagogos ciklą, išdėlioti jos grindų mozaiką ant galerijos sienų. O kartu ir apmąstyti savo pačios buvimą toje vietoje.

Ta vieta – tai didelis kiemas šalia Vokiečių gatvės, kur tebestovi nebeveikiantis vaikų darželis, prieš nugriaunant lengvatinėmis sąlygomis išnuomotas menininkams. Griovimą atidėjo iš pradžių kovidas, paskui – karas. Tik dėl šių dviejų force majeure ir galėjo rastis Kaune rodomi Eglės kūriniai. Mat buvodama viena pandemijos tyloje ji vieną dieną išgirdo šūksnius už lango. Pribėgusi pažiūrėti pamatė Izraelio archeologo dr. Jono Seligmano ir kolegų atkastas sinagogos grindis. Sinagoga dėl žydams nustatytų apribojimų turėjo neiškilti virš aplinkinių pastatų, tad norėdami pagal judaizmo reikalavimus vis tiek turėti aukščiausią pastatą mieste, statytojai ją įžemino. Grindys buvo dviejų metrų gylyje, todėl jų nereikėjo ardyti statant darželį. Taip jos išliko.

Parodos pavadinimas „N54˚40.826 E025˚ 17.027“ yra tos vietos koordinatės. Neutralus geografinis taškas, kuriame galėjo būti bet kas. Taip atsitiko, kad ten atsirado Vilnius, o jame – žydų kvartalas su mūriniais maldos namais, pastatytais dar XVII amžiuje. Sinagogą apgriovė Antrasis pasaulinis karas ir 1957 m. galutinai sunaikino sovietų valdžia. Naciams išžudžius Vilniaus žydus, beveik nebeliko kam čia melstis, o sovietinei visuomenei išvis nebereikėjo nei maldų, nei architektūros paminklų, nei atminties. Nes iki absurdiškos blogio imperijos „nieko nebuvo“. Miesto valdžia geto teritorijoje išvalė praeities likučius ir 1964 m. pastatė vaikų darželį, kuriame turėjo augti ne homo sapiens, bet homo sovieticus, kaip „Vilniaus pokeryje“ liūdnai pajuokavo Ričardas Gavelis. Šeštadienį vesdama ekskursiją po Ridikaitės parodą kuratorė Laima Kreivytė perskaitė du eilėraščius iš Mindaugo Kvietkausko ir Alvydo Šlepiko sudarytos poezijos antologijos „Mačiau Vilnių“. Sinagogą kažkada tapęs Markas Šagalas, išgirdęs apie geto likimą, įsivaizdavo ištuštėjusius maldos namus, o vėliau šalia gyvenęs Kazys Boruta stebėjo, kaip ji griaunama, kaip toje vietoje pradėjo žaisti vaikai. Tai gana optimistinė ateities vizija, bet ta ateitis – mankurtiška. Mankurtui teegzistuoja fizinės koordinatės, o praradęs atmintį jis praranda ir namus.

Surankiojusi sinagogos grindų fragmentus Ridikaitė mus grąžina NAMO. Ji skubėjo fotografuoti ir kopijuoti grindų ornamentus, nes jai svarbu atkurti tikrą architektūros mastelį – tik tuomet tapyba veikia. 2021 m. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus Vilniuje parodoje „Link“ ji rodė keturis sinagogos segmentus – pirties (mikvos) grindis, du bimos (sakyklos) grindų fragmentus ir kolonų pagrindus – „Užkastus mėnulius“. Po menamą šventovę vaikščioję žiūrovai turbūt nė neįsivaizdavo, kad „bus daugiau“.

Menininkė dvejus metus tęsė atminties atkūrimo projektą. Taip atsitiko, kad sinagogos visuma pirmą kartą rodoma ne Vilniuje, o Kaune. Tačiau gal tai ir prasminga – kaip pernai Vilniuje buvo parodų apie Europos kultūros sostine laikinai tapusį Kauną, taip šiemet Kaunas prisimena 700 metų jubiliejų švenčiantį Vilnių. Be to, triaukštis „Meno parkas“ itin tiko trinarei tos Vilniaus vietos laiko struktūrai, kuri juk ir yra vertikali: užkastos sinagogos liekanos, sovietinis darželis virš jų, o jo nebefunkcionalioje dabartyje – Eglė, ieškanti paslėpto Vilniaus grožio, įmenanti jo praeityje užkoduotas paslaptis. Tik atmintį atgavęs miestas gali susigrąžinti ir savo tapatybę, gyventi toliau.

Beje, ir Kaunas šioje parodoje gali pamatyti save tarsi veidrodyje. Panašiai ir pernykštė Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ pasakojo apie gyvenimą Kauno gete, mirties akcijas ir jos tėvų išsigelbėjimą ne tik kauniečiams. Tačiau, kitaip nei Kagan, Ridikaitė kviečia ne įsijausti į naikinimo siaubą, bet prisiminti, kas prarasta, pripažinti kaltę ir atkurti Vilniaus daugiasluoksniškumo patirtį – kad būtų iš ko lipdyti ateitį.

Kaip Eglė tai daro? Pirmame galerijos aukšte eksponuojamais kūriniais ji kviečia žiūrovus simboliškai apsiprausti. Vos įėjus pamatomas kūrinys yra ta pati mikva – ritualinė pirtis, buvusi šalia sinagogos, skirta vienam žmogui. Keturios prašviesėjusios plytelės – tai vieta, kur būdavo statomas dubuo. Kitos dvi drobės vaizduoja zelcą. Šia svetimybe sovietmečiu buvo paniekinamai vadinamas valdiškuose pastatuose dominavęs grindų raštas – betone mirgantys balkšvi gabaliukai, primenantys lašinius dešroje. Turbūt mažai kam tokios grindys buvo gražios. Nukopijavusi kiekvieno gabaliuko formą, pagal ją iškirpusi šabloną ir aerozoliniais dažais apipurškusi drobėje, Ridikaitė išryškina šių nematant mindytų grindų grožį, jų mirgantį pavidalų tirštį, akmenukų galaktikas ir ūkus. Viename paveiksle – grindys prie sinagogos bimos, kur kaip tik ir būriuodavosi žmonės. Kitame – drėgna šluoste išvalytas takas. „Kai randi grindis, pirmiausia tenka nuplauti dulkes“, – sako Eglė. Tik tuomet išryškėja raštas. Be to, užbaigdama kūrinį ji padengia drobę laku, kad ornamentas taip ir liktų „šlapias“.

Ta pirmoji „apiplovimo“ patalpa šviesi, o kildamas į viršų žiūrovas tarsi neria į požemius. Antrame aukšte – prietema, nes visi čia eksponuojami fragmentai yra kaip jau minėtos kolonos – užkasti mėnuliai, saulės ir žvaigždės. Nes prieš porą metų archeologų aptiktos grindys vėl po žeme – tarsi slaptasis dangus po Vilniumi. Eglė svajoja kada nors radusi pakankamo dydžio erdvę išdėlioti visą atkastų grindų planą – kryžių. Kad įsivaizduotume, kaip į šventovę tikintieji apsiprausę įeidavo, žiūrėdavo į sakyklą, skaitydavo Torą, melsdavosi. Kad mintyse užsiaugintume sienas ir pabūtume toje erdvėje. Bet Kaune drobės prikaltos ant galerijos sienų įprasta – horizontalia – tvarka. Nežinau, kaip veiktų grindų plano kryžius, bet horizontalumas šiam darbų ciklui tinka. Dabar drobės yra paskiri „archeologiniai radiniai“ to, kas jau nebegali būti atkurta, nes pražuvo ištisa kultūra. Pagaliau juk ir Eglė nerestauruoja trūkstamų grindų segmentų – jei kažkas nulaužta ar dingę, to nėra ir drobėje. Paveikslai fiksuoja sugriauto pastato fragmentiškumą, patį katastrofos faktą. Todėl šiame galerijos aukšte yra du akcentai: į žvaigždėtą bimos „dangų“ vedantis „Užkastų mėnulių“ takas ir „Juodoji skylė“ – įlūžusių grindų duobė, kritimas į požeminę patalpą, kur, kaip spėjama, buvo laikomos Toros. Bet iš tiesų – kritimas į nebūtį ir mūsų pačių sąžinės kapą.

Tačiau ši paroda – ne vien sinagogos atminties rekonstrukcija. Yra dar laiptai į palėpę, kur pro stoglangius sklindanti šviesa „aptinka“ pro Eglės nutapytą darželio langą sklindančią šviesą, pridengtą vertikaliomis žaliuzėmis. Tuos langus ji vadina „Langais virš altoriaus“, nes tai – tos konkrečios geografinės vietos faktas. Taip atsitiko, kad archeologiniai radiniai funkcinės architektūros stačiakampiams suteikė sakralų krūvį, kuris visada buvo, tik nežinomas. Tačiau Kaune eksponuojamas tik vienas langas ir net ne natūralaus dydžio, mažesnis. Jis jau kažkam padovanotas, Eglei nebepriklauso, tad ji nusitapė jį atminčiai (kaip dažnai daro) kitame paveiksle, bet pakabintą dirbtuvės aplinkoje ir šiek tiek kitą. Laima Kreivytė atkreipė mūsų dėmesį, kad nukopijuotas drobėje langas-paveikslas atrodo didesnis nei tikrasis, nors abu yra to paties dydžio – tai patvirtina ir mastelį matuojančios juostos, eksponuojamos šalia. Žiūrovai kviečiami matuoti, lyginti nutapytą ir fizinę erdves, įsitikinti iliuzijos tikrumu, vaizduote persikelti į dirbtuvę Vilniuje, kur paveikslas tėra vienas tarp daiktų.

Kiti daiktai taip pat pasakoja apie Eglės laiką tame geografiniame Vilniaus taške. Dvi į sieną atremtos keramikinės plytelės, atsivežtos iš Maskvos, skirtos taip ir nesukurtam „eglutės“ ornamento paveikslui, nes apie tą miestą draudžia svajoti karas. Yra dar nuleipusi manekeno ranka ir keistas pailgas medinis daiktas – tai iš dviejų teptukų pasigamintas skriestuvas mėnuliams brėžti. Ir žali teniso kamuoliukai.

Eglė pasakoja, kad seniau į darbą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje eidavo pro teniso kortus, iš kurių dažnai išlėkdavo ryškiai žali kamuoliukai. „Jei rasiu kamuoliuką, diena bus laiminga“, – galvodavo ji. Taip ir būdavo, o rastas kamuoliukas papildydavo ant grindų besiridinėjančių kolekciją. Galerijoje jais žaidžia vaikai. Bet jų spalvos apsiblaususios, o paveiksluose besimėtančių – skaisčiai žalios. Šis kontrastas pabrėžia laiką ir jo simbolį – visas pastangas, mintis, patirtis galiausiai praryjančias dulkes. Jomis padengtos ir ant atbrailos po langais padėtos dvi Gedimino Pranckūno ir Remigijaus Treigio darytos miestų nuotraukos – iš Eglės dirbtuvės atsinešti tikri atvaizdai, kad rinktų jau galerijos dulkes ir primintų čia nesamas vietas, kaip primena sinagogos atvaizdas kitame paveiksle, pavadintame „Belaukiant atspindžio“.

Atspindys turėtų pasirodyti į sieną atremtame veidrodyje, bet jame – tik akinama dangaus šviesa, tuštuma kūrėjos figūros vietoje. Virš veidrodžio kabo tuščia drobė, jos „blogoji pusė“, slepianti paveikslą, o ant šias dvi tuštumas „įrėminančių“ dvejų durų kažko prirašinėta. Čia menininkė fiksuoja į galvą šaunančius paveikslų pavadinimus: „Mylima atvirutė“, „Lietuje altorius“, „Kunigo kilimas“, „Paklydimai“, „Ate ružavas pūkeli“... Kai kurie taip ir lieka neišsipildžiusiomis galimybėmis, kiti jau realizuoti, kaip ir didelėmis raidėmis beveik centre užrašytas ankstesnės parodos pavadinimas LINK. Kaip ir „Belaukiant atspindžio“ – nuoroda į čia mūsų apžiūrimą paveikslą. Tarsi stebėtume menininkės galvoje kirbančias mintis, tarsi galėtume įlįsti į jos smegenis. Nes šis paveikslas – tai kūrėjos savistaba ir būsena būsimo kūrinio belaukiant. Ir čia atriedėjęs žalias kamuoliukas padeda tašką.

Taškas po taško, atspindys po atspindžio, kopija po kopijos į galeriją perkeliama Eglės kūrybos erdvė, pažymėta paveikslų, pavadintų „Autoportretais“, punktyru. Tik du yra „normalaus“ formato, o vienas – tarsi nukirptas, primenantis lipnias juostas, kurias Eglė tapydama klijuoja ant drobių ir kai kurias „palieka“. Tos išpurkštos atsitiktinės juostelės yra tokios tikroviškos, kad žiūrovams maga nuplėšti kūrybos proceso likučius. Kaip tikroviškos yra ir į koloną atremtos tuščios drobės ir lentos – paruoštos tapybai ar blogos pusės. Viskas sakyte sako, kad esame dirbtuvėje, kad visi paviršiai čia tebelaukia atspindžių ir paveikslų. Bet iš tiesų paveikslai jau yra, nes tos „Tuščios“ drobės, „Lentos“ ir „Blogos pusės“ – tai kūriniai, kaip ir „Autoportrete I“ tarp šventųjų „abrozdėlių“ siluetų įamžintas popierinis, sidabru užpurkštas Eglės šešėlis, iškirptas pagal jos atspindį lange kuriant paveikslą „Vilniaus votai arba votai, pasitikę̨ popiežių̨ Pranciškų̨ (širdis)“. Ši tikro-netikro mimikrija žaidžia Kauno palėpėje kaip istorija įkrautoje Vilniaus vietoje žaidžia menininkės vaizduotė – nenustygstanti, siekianti prikelti ir atgaivinti tai, ko nebėra, kad vėl būtų, bent simboliškai.

Čia kol kas ir baigiasi drobėmis nužymėtas kelias. Rituališkai apsiplovus, perėjus per pražūties tamsą ir pagaliau atsidūrus kūrybos erdvėje ateitis atrodo šviesiai. Net jei nėra jokio pažado. Akvareliškos paveikslų spalvos ir visur besimėtantys kamuoliukai pabrėžia būsenos laikinumą. Eglei čia atsitiktinai atsidūrus, trumpam atsivėrė sakrali Vilniaus paslaptis ir vėl dingo iš akių, kaip dings ją prislėgęs vaikų darželis. O menininkė persikels kitur. Ten ji vėl kažką atskleis. Kažką, ko nė pati dar nežino.

Paroda veikia iki gegužės 26 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)