Pavasariniai „Kino“ skaitymo malonumai

„Karas tapo rutina, niekas nebestebina. Tai sunku derinti su filmų kūrimu. Galvoju, ar bent jau anksčiau galvojau, apie save kaip autobiografinių filmų kūrėją, ieškojau metaforų, išreiškiančių gyvenimą. Tikriausiai kitas mano filmas bus labai žiaurus, bet tuo pačiu metu ir cringe (angl. nepatogus humoras). Žiaurumas, nepatogus komiškumas, skausmas ir stebuklas. Šie žodžiai paaiškina dabartinį mano gyvenimą“, – sako Antonio Lukichius, vadinamas vienu originaliausių Ukrainos jaunosios kartos režisierių. Nuo išties įdomaus pokalbio su juo ir siūlytume pradėti pavasarinio „Kino“ skaitymą.

Rasa Samuolytė – puikiai pažįstama mūsų kino ir teatro žiūrovams. Apie jos vaidmenis kine rašo Rimgailė Renevytė, kuri svarsto, ar tokią Samuolytę, kokia ji buvo „Nuodėmės užkalbėjime“ (2007), dar galima išvysti kine. „Šiuolaikinis lietuviškas kinas laukia aktorių, vaidinančių natūraliai, turinčių trūkumų, savo požiūrį, todėl toks kinas atviras Samuolytei. Toks kinas atveria tą žmogišką paprastumą, kuris ekrane nėra suvokiamas kaip trūkumas. Kitaip tariant, kine pradėjome rodyti tikrus žmones, o ne tik gražesnes jų kopijas, ir pamatėme, kokie tie žmonės gražūs savaime“, – rašo Renevytė.

Ilona Vitkauskaitė aptaria pastarųjų metų filmuose ir serialuose ryškią tendenciją – privilegijuotųjų klasių atstovų ir jų papročių satyras, kuriose turčiai vaizduojami kaip būtybės be jokios sąžinės graužaties, narcizai ar tiesiog kvailiai, keliantys pavojų visuomenei, demokratijai ir net planetos išlikimui. „Stiklinis svogūnas“, „Meniu“, „Liūdesio trikampis“, „Palikimas“, „Baltasis lotosas“ – tik keli tokių satyrų pavyzdžiai. Tad autorė klausia: ar šie filmai bei serialai tėra turto fetišo skatinama mada ir tik įtvirtina status quo? O gal atlieka kairiųjų idėjų populiarinimo misiją?

Lietuvių filmotekoje daug vietos skiriame gausioms „Kino pavasario“ premjeroms. Ieva Tumanovičiūtė rašo apie Nerijaus Mileriaus „Gyvenimą po mirties“, Neringa Kažukauskaitė – apie „Mariupolį 2“, Živilė Pipinytė – apie Austėjos Urbaitės „Per arti“ ir kiek anksčiau kino teatruose pasirodžiusį Tito Lauciaus „Paradą“. Pasak kritikės, iki šio filmo sąvoka „lietuviška komedija“ jai skambėjo kaip oksimoronas.

Gabrielė Arlauskaitė aprašo savo įspūdžius iš Karolio Kaupinio „Badautojų namelio“ filmavimo aikštelės Vilijampolėje. Filmas sugrąžins į pirmuosius nepriklausomybės metus ir pasakos apie tris LRT komiteto darbuotojus, kurie, sovietų kariuomenei užgrobus televizijos pastatą, protestavo surengdami bado akciją. Pasak reportaže cituojamo Kaupinio: „Filmas yra apie vienišus nepažįstamus žmones, kurie vienas su kitu suartėja, nes yra priversti praleisti daug laiko kartu. Apie tai, kaip jie su savimi tvarkosi, ką galvoja, kas jiems iš tikrųjų skauda tokiose egzistencinėse sąlygose, kai rytoj nieko neliks.“

Istorikas Audrius Dambrauskas tęsia pasakojimą apie Kuršių neriją. Pipinytė „Kino istorijose“ rašo apie vieną populiariausių Alaino Resnais (1922–2014) filmų „Mano dėdulė iš Amerikos“ („Mon oncle d’Amérique“, 1979). „Resnais kalba apie svarbius ir sudėtingus dalykus, bet nepamokslauja. Filmas iškart nepastebimai virsta eksperimentų ir žaidimų erdve – Laborit eksperimentuoja su žiurkėmis, Resnais – su aktoriais, vaizdais ir kino formomis. Režisierius jungia vaidybinio ir dokumentinio kino, koliažo elementus, bet leidžia žiūrovui rinktis, kuo tikėti – fikcija ar mokslininkų teiginiais. Gal todėl „Mano dėdulė iš Amerikos“ žadina kino, kuris gerbia žiūrovą ir neapsimeta tuo, kuo nėra, nostalgiją“, – reziumuoja autorė.

Skaitymo daug ir įvairaus. Tad tikimės, kad lauksite ir kito numerio.