7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tiju Enės Vaivadienės paroda „Neblėstantis vario švytėjimas“ VDA Telšių galerijoje

Rengėjų inf.
Nr. 4 (1453), 2023-01-27
Dailė Anonsai

Vienos pirmųjų profesionalių metalo dailininkių Lietuvoje Tiju Enės Vaivadienės (1933–2005)  retrospektyvinė paroda „Neblėstantis vario švytėjimas“ suteikia progą pažinti sovietmečio dekoratyvinę dailę, kurios modernistinė stilistika ir profesinė meistrystė sulaukia vis daugiau parodų kuratorių, menininkų ir publikos dėmesio. Estijoje gimusi, metalo meno studijas Taline baigusi ir 1958 m. su sutuoktiniu architektu Anicetu Vaivada apsigyvenusi Kaune, dailininkė savo darbais gana ryškiai pasireiškė Lietuvos meno scenoje praeito amžiaus 7–10 dešimtmečiais. Jos kūrybos biografijoje – per trisdešimt monumentalaus masto kalinėto vario ir žalvario pano interjerams bei eksterjerams ir dekoratyvinės plokštės, eksponuotos parodose.

Mums, gyvenantiems post (ar postpost) modernizmo mene laikais, modernizmo paradigma – jau istorija. Dabar dailininkai užsiima meno tyrimais, kad šie ką nors pasakytų apie pasaulį, kuria artefaktus, kurių reikšmė dažnai apibūdinama vartojant žodį „konceptualumas“. O vienas iš modernizmo paradigmos kodinių žodžių – „dekoratyvumas“. Ypač kalbant apie sovietmečio dailę. Dekoratyvumas joje buvo vienas iš būdų siekti kūrybos laisvės, įveikti draudimus tam, ką realizmo / modernizmo priešpriešą skelbusi meno politika priskirdavo modernizmui ir sunkiai „įsileisdavo“. Taikomoji ir dekoratyvinė dailė anksčiau už stipriau reglamentuotą vaizduojamąjį meną perėmė stilistines neokubizmo, ekspresionizmo, art deco, neotradicionalizmo priemones, leidusias tęsti nacionalinės dailės tradiciją ir orientuotis į europietiškumą.

T. E. Vaivadienės kūryba pagrįsta „nuotaikos peizažo“ meniniu kodu ir su nežymiais turinio bei stilistikos pokyčiais tokia buvo visame kūrybos kelyje. Kalinėto vario ir žalvario horeljefai, šviesos ir tamsos kontrastais bei dinamiškai modeliuota forma perteikiantys gamtos gaivališkumą, atliepė aštuntojo dešimtmečio dekoratyvinėje dailėje vyravusią gyvosios gamtos formų stilizavimo tendenciją („Paukščių takas“, „Visata“, „Debesis“, „Sprogimas“). Devintajame dešimtmetyje dailininkė tobulino mišrią savo kūrybos techniką: vienas ir tas pats kūrinys buvo kalinėjamas, ėsdinamas, graviruojamas, paviršiai – poliruoti, blizgūs ir juodinti bei nušveisti. Visais vario raudonumo atspalviais, išgaunamais kaitinant vieną kurią metalo plokštės vietą, suliepsnojo gaisai diptike „Saulėlydis“. Pasinaudodama sinestezijos galimybėmis, iš vizualiai „šalto ir „kieto“ aliuminio dailininkė sukūrė „Šerkšną“ – didelio formato plokštę, graviravimo technika išgaudama įspūdingai žėrinčių ledo raštų tekstūrą. Aliuminio reljefas auksapalvio žalvario fone pasirinktas sniegynų ir akinančios šviesos vaizdiniui „Kalnų viršūnėse“. Dešimtajame dešimtmetyje menininkė jau beveik nebekūrė pano interjerams ir eksterjerams. Kiek pakito stilistinis ir semantinis kamerinio formato plokščių diapazonas. Radosi hedonistiškos moderno stiliaus parafrazės („Moters portretas“, „Paukščiai“), estetinis turtingos faktūros žavesys („Banga“). Formavosi fragmentinė kompozicija, subtilūs tonai, šviesokaita – nesustabdomai tekančių pasaulio akimirkų chronotopas („Tolumos“, „Laiveliai“, „Skrenda“). Atsirado ir tvirta, santūri linija, perteikianti virš medžių guoto horizonte plytinčią sakralią erdvę („Saulė“, „Prisiminimas“). Visa tai byloja žinomą tiesą – pasaulis yra gražus – ir padeda ją patirti. Kadaise estetikos mokslas laikė meną estetinės patirties šaltiniu...

Dr. Pillė Veljataga, menotyrininkė, Tiju Enės Vaivadienės duktė ir  kūrybinio palikimo saugotoja   

 

Žymos:
Rengėjų inf.,