Tapytojos Mykolės Ganusauskaitės personalinė paroda „Apsemtas miškas“

Apsemtas miškas. Tapyba, piešiniai

Parodos kuratorė Dr. Prof. Raminta Jurėnaitė

Rugpjūčio 10 - Rugsėjo 30 d. | Antano Mončio namai-muziejus

S. Daukanto g. 16, LT-00135, Palanga | III-VII 11.00–17.00

Parodos atidarymas Rugpjūčio 10 d. 18 val.

Antano Mončio namuose-muziejuje pristatoma lietuvių jaunosios kartos tapytojos Mykolės Ganusauskaitės personalinė paroda „Apsemtas miškas“, kurioje eksponuojama peizažo žanro kūrinių kolekcija.

„Apsemtas miškas“

Tapytoja Mykolė Ganusauskaitė (g. 1987) parodai Antano Mončio namuose–muziejuje Palangoje ruošėsi nuo praeitos vasaros. Septynerius metus gyvenusi Paryžiuje ir ten nacionalinėje dailės mokykloje (École nationale supériure des Beaux-Arts) įgijusi bakalauro ir magistro laipsnius menininkė savo šiais kūriniais simboliškai išreiškia pagarbą Antanui Mončiui, dedikuodama savo peizažų ciklus skulptoriaus gimtinės – Vakarų Lietuvos krašto gamtovaizdžiams.

Paties Mončio menininkei nebeteko sutikti, bet legenda apie jį jaudino. Gyvendama Paryžiuje Mykolė sugėrė daugelį tų pačių Paryžiaus, kaip miesto, atmosferos įspūdžių, pažino tų pačių muziejų rinkinius. Visiškai kito laikmečio atstovę Mykolę paties Mončio kūryboje žavi archaiško etnografinio lietuviško prado derinimas su klasikiniu modernizmu. Grįžusi į Vilnių menininkė net puoselėja tą patį laisvalaikio pomėgį, kuris Mončį emigracijoje siejo su lietuvių bendruomene. Kaip ir anuomet skulptorius ji šiandien koncertuoja su etnografiniu ansambliu „Poringės“.

Prie peizažo žanro šiuolaikiniam mene įspūdingiausiai pirmasis sugrįžo vienas garsiausių 20-21a. tapytojų Davidas Hocknėjus (David Hockney). Jo išeities taškas tas pats kaip ir XVIIa. pradžioje pirmųjų pradėjusių tapyti gimtinės peizažus, kaip savarankišką žanrą, olandų meistrų. Visi jie gamtoje kūrė piešinius iš natūros, o vėliau iš jų tapė paveikslus dirbtuvėje. Paruošiamoje medžiagoje tyrinėdamas konkrečią vietovę piešinius, Hocknėjus dar papildo fotografijomis ir naujomis skaitmeninėmis technologijomis. Jo tikslas neapsiriboja realistiniu vaizdavimu ir čia vėl jis pasiremia XVIIa. antroje pusėje olandų tapytojo Jakobo van Ruisdalio (Jacob van Ruisdael) išvysčiusio gimtinės peizažų tapybą iki poetiško nuotaikos paveikslo pradėta tradicija. Hocknėjus taip pat perėmė XIXa. tapytojų Džono Konsteblio (John Constable), Klodo Monė (Claude Monet) ir Vincento van Gogo (Vincent van Gogh) plenerinės tapybos patirtį. Galiausiai, monumentaliuose vėlyvose drobėse „Keturi metų laikai“ jam svarbiausia ne realistinis vaizdavimas, bet perteikimas erdvės, šviesos spalvų inspiracijų perkeltų į tapybos kalbą iš tų vietovių kurios jam brangios.

Mykolės peizažai – pagrįsti tais pačiais bendrais principais. Tuo pačiu metu jie nepakartojami savo motyvais nuotaika ir išraiškos priemonėmis.

Mykolė šiai parodai konceptualiai susitelkė į vieną temą – Vakarų Lietuvos kraštovaizdį. Tapytojos peizažai sukurti kruopščių studijų gamtoje pagrindu, bet galiausiai jos meninė strategija kontroliuoja žiūrovo kraštovaizdžio suvokimą.

Besiruošdama sumanymo vykdymui menininkė galiausiai dėmesį sutelkė į dvi Vakarų Lietuvos vietoves. Jau anksčiau jos, kaip peizažistės, dėmesį buvo patraukusios aukštapelkės tarp Palangos, Klaipėdos ir Rietavo. Ji ten sugrįžta dar praeitą vasarą ir per kelias išvykas tyrinėja Aukštojo tyro ir Reiskių tyro kraštovaizdžius. Kitas magiškai Mykolę įtraukęs kraštovaizdis – kasmet potvynio pavasarį apsemiamas Žalgirių miškas Nemuno deltoje, šalia Rusnės. Į ten menininkė šį pavasarį vyko du kartus.

Mykolė Vakarų Lietuvos kraštovaizdį apibūdina „kaip žemę tarp dangaus ir vandens, kur žemės mažiau nei dangaus ir vandens“. Šis išskirtinis bruožas kekvienoje abiejų vietovių atsiskleidžia unikaliai todėl menininkė pasirenka skirtingus vaizdavimo būdus.

Cikle „Aukštapelkės“ dominuoja panoraminis žvilgsnis į kraštovaizdį. Atidžiai tyrinėjama pelkėtų pievų apraizgytų didelių bei mažų upelių ir duburių topografija ir augmenija. Realistinis vietovės atvaizdavimas drobėse derinamas su skirtingų reljefo, faktūrų, spalvų bei apšvietimo įspūdžių sukomponavimu į inscenizuotus peizažus.

Šiuose peizažuose grafiškam piešiniui tenka tolygiai svarbus vaidmuo, kaip ir spalvoms. Lanksčiomis, plačiomis bei siauromis linijomis apibrėžiami vandens telkiniai, nužymimos smilgos, žolynai, krūmokšniai. Harmoningai derinama vasariška sodri augmenijos žaluma su vandenų mėlyna ir prigesintais rudos žemės pustoniais.

Žvelgdama iš toli apie atviras aukštapelkių erdves menininkė pasakoja išsamiai ir intymiai. Perteikiama rami ir skaidri vasaros dienų nuotaika. Tuo tarpu pavasarį potvynio apsemtame Žalgirių miške Mykolę užburia paslaptinga ir pavojinga atmosfera. Pavasarį gamta čia atbunda kaip grėsmė. Nesustabdomai plūstantys vandenys ir jais plukdomos ledo lytys grasina savo kelyje nušluoti viską kas gyva. Stichijos jėgai priešinasi tik didžiuliai seni medžiai. Jų tarsi suakmenėję tamsūs kamienai šakomis remiasi į dangų, o šaknys plačiai išsiraizgo vandenyje.

Vaizduodama apsemtą mišką Mykolė atsisako panoraminio vaizdavimo. Prie motyvo priartėjama taip arti, kad žiūrovas kaip ir menininkė gali pasinerti į gamtovaizdį. Apsemtame miške stebėdama, piešdama ir fotografuodama Mykolė plaukiojo baidare į kompozicijų perspektyvą integruodama lėtą judėjimą vandens paviršiumi. Visi žiūrėjimo rakursai čia – iš apačios ir šono. Dinamiška juodų linijų kaligrafija sukuriamas viso paveikslo kompozicinis karkasas kaip ir nužymimos stambios ir smulkios detalės. Taip gimsta kupini įtampos fragmentiški vaizdai.

Nemažiau svarbus vaidmuo nei kompozicijų dinamiškumui, „Apsemto miško“ peizažuose skiriamas transformuojančiai kintančios šviesos galiai. Ciklas prasideda vaizdais, kuriuos menininkė išvydo atvykusi į potvynio zoną labai anksti, dar prieš auštant, ir užsibaigia saulėtekio įspūdžiais. Mykolė pasakoja: „kai atplauki juoda ir tik po to oranžinė spalva. Tik išsisklaidžius juodumai išryškėja medžiai iki tol matai tik jų atspindžius vandenyje.“

Ankstyvo ryto peizažuose – achromatinis koloritas. Juoda medžių siluetuose kontrastuoja su balta danguje ir vandenyje. Saulei patekant kraštovaizdį tiesiog užlieja gintarinės ir oranžinės liepsnos. Ryškūs šilti jų liežuviai derinami su mažyčiais prigesintų achromatinių juodos, rudos, baltos intarpais bei kur ne kur blykčiojančia žydra. Trys didžiausios šio ciklo drobės skirtos saulėtekiui. Jos balansuoja tarp tikroviško peizažo ir abstrakcijos, labiau priartėdamos prie pastarosios.

Peizažuose per metų laikų kontrastus galima įžvelgti ir simbolines asociacijas su cikline laiko tėkme, gamtos apmirimu, atgimimu ir sužydėjimu.

Peizažų tapymas Mykolei yra jos būdas pažinti vietas ir save pačią. Menininkei svarbu konkrečius kraštovaizdžius atidžiai ištyrinėjus perteikti tik jiems būdingus bruožus, išgaunant motyvų autentiškumą. Šiuose peizažų cikluose svarbus vietovių atpažinimas. Tačiau realybėje negalimas lygiai toks pat peizažas du kartus. Keičiantis metų ir dienos laikams, apšvietimui, orui, debesų konstaliacijoms tas pats peizažas visada kitoks. Todėl Mykolė pasirenka serijinį principą, pakartojimus. Jos paveikslų ciklai – panašūs į dienoraštį. Vaizdais aprašomos tapytojos išvykos į Vakarų Lietuvą, atskleidžiamas pats kūrybos procesas nuo eskizų plenere iki išbaigtų drobių dirbtuvėje.

Netiesiogiai „vaizdų dienoraštyje“ atsispindi ir Mykolės pastaraisiais mėnesiais išvykose į Paryžių ir Kopenhagą matytų parodų, skaitytų knygų ar klausytos muzikos įspūdžiai. Atgarsį paveiksluose randa ir pačios menininkės nuotaikos ir išgyvenimai.

Abu paveikslų ciklai sudaryti iš visos eilės skirtingo dydžio kūrinių. Juose dominuoja – kamerinės drobės. Pirmajame – jų šešiolika. Antrajame – devynios kamerinės drobės dar apibendrinamos trijose didžiulėse kompozicijose. Drobes papildo gausūs atvirlaiškio formato spalvoti piešiniai – įrėminami ir sudedami į laisvai varijuojamus horizontalius arba vertikalius tablo.

Kūrinių dydžių ir formatų įvairovė sąlygota peizažų interpretacijos strategijos. Ji padeda sukurti ne tik harmoningą bet ir dinamišką ekspozicijos visumą.

Visuose šiuose peizažuose nevaizduojami žmonės, nėra net ir jų pėdsakų. Pati menininkė įsižiūri bei įsiklauso į Vakarų Lietuvos peizažus ir save visiškoje vienatvėje. Tokiai susikaupimo patirčiai pakviečiamas ir parodos žiūrovas.

Dr. Prof. Raminta Jurėnaitė

Mykolė Ganusauskaitė, menininkės vardas Mykolé (g. 1987) studijavo Paryžiuje École nationale supérieure des Beaux-Arts, kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. 2015– 2017 m. gyveno ir kūrė Kopenhagoje, nuo 2017 m. – Vilniuje. Surengė virš 20 personalinių parodų Lietuvoje, Prancūzijoje ir Danijoje, dalyvavo dešimtyse grupinių projektų Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, JAV ir kitur. Konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laureatė (2013). Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2017 rezidavo Saari rezidencijoje, Mynämäki, Suomijoje. Kūrinių turi MO muziejus Vilniuje.

Paroda veikia iki rugsėjo 30 d.

https://www.antanasmoncys.com / www.mykole.com