,,Pasakojimų‘‘ parodų cikle – Augustino Savicko tapybos paroda ,,Rojaus sodai“

Augustino Savicko (1919–2012) kūrinių paroda Rojaus sodai skirta paminėti dešimtąsias dailininko mirties metines. Kuklioje ekspozicijoje vos dešimt paveikslų iš paskutiniojo kūrybos laikotarpio, apimančio XX–XXI a. sandūrą.

Nugyvenęs 93 metus, iš kurių daugiau nei 60 buvo atiduoti kūrybai, menininkas nuėjo ilgą, sudėtingą kelią, paženklintą ieškojimais, atradimais ir praradimais, liūdesiu ir džiaugsmais. Išeidamas Anapilin paliko šimtus drobių, tūkstančius piešinių, pastelių, daugybę prisiminimų puslapių – buvo labai darbštus, produktyvus kūrėjas. A. Savickas buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir gilus mąstytojas, įdomus rašytojas, įžvalgus dailėtyrininkas ir dailės kritikas. Greta paveikslų dailininkas paliko ir didžiulį rašytinį archyvą, kurį apdairiai pats sutvarkė bei publikavo: „Žalia tyla: memuarai“, 2002; „Senojo tapytojo dienoraštis“, 2009. Minint 100-ąsias A. Savicko gimimo metines, remiant LR kultūros ministerijai Nacionalinėje dailės galerijoje buvo surengta paroda „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ (kuratorius Vidas Poškus) ir išleista monografija „Esu Savickas. Ir man to užtenka“ (aut. Danutė Zovienė, išleido „Savicko paveiklų galerija“).

Augustino Savicko kūryba, neatsiejama nuo XX a. Lietuvos valstybės ir lietuvių tapybos istorijos. Gimęs pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kaip asmenybė brendo prieškariu, patyrė Antrojo pasaulinio karo dramą, pokaryje – Lietuvos okupaciją, sovietmečio grimasas ir atgimstančios valstybės realijas. Būdamas dviejų amžių liudininku, dailininkas gyveno ir kūrė, veikiant įvairioms politinėms santvarkoms bei socialinėms aplinkybėms, tačiau niekada neprarado pamatinių žmogiškumo principų ir suformavo individualų raiškos stilių, kurio stiprybė – jausmo tikrumas ir profesinė meistrystė. Dailininko kūryba, paženklinta ir giliai persmelkta asmeniniais išgyvenimais, yra tarsi tiltas, jungiantis Lietuvos prieškario dailę su XXI a. procesais.

Pirmą kartą savo kūrinius A. Savickas eksponavo 1949 metų Respublikinėje dailės parodoje ir kūrė iki gyvenimo pabaigos – paskutinės pastelių kompozicijos datuojamos 2012-aisiais. Jis buvo ir liko vienas tituluočiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, įtrauktas į įvairias Lietuvos ir užsienio meno enciklopedijas, žinynus, minimas meno istorijos leidiniuose, jo kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Vokietijos, Italijos, Rusijos ir kitų šalių muziejai, privatūs kolekcininkai.

Lietuvos dailės istorijoje Augustinas Savickas siejamas su XX a. šešto–septinto dešimtmečio tapybos atsinaujinimo procesais. Tuomet nutapė paveikslų, kurie jam pelnė pripažinto teminio figūrinio paveikslo kūrėjo vardą. Tačiau privalomoms temoms dailininkas gebėjo suteikti asmeninių išgyvenimų, kas suponavo universalesnį skambesnį ir autentišką plastinę raišką.

A. Savickas suformavo tik jam būdingą kūrinių ikonografiją, savitai susiejo figūrinės kompozicijos ir natiurmorto principus: drobėse dominuoja statiškos kelių figūrų kompozicijos, vyrauja dramatinės ar lyrinės gamtinės metaforos, „veikia“ specifiniai personažai, jungiantys lietuviškų medinių dievukų ir žydiško tipažo bruožus.

Pamatinis A. Savicko tapybos ypatumas glūdi specifinėje spalvų pajautoje, kuri pagrįsta neišsemiamomis žalios spalvos variacijomis ir jos santykiais su raudona, mėlyna, balta ir juoda, išryškinančia formas, ir spontaniškoje gestinėje dažo klojimo ant drobės manieroje. Paskutiniųjų dešimtmečių plastinėje raiškoje atsiranda daugiau fovistinio dekoratyvumo ir sąlygiškumo, kuris jo kūryboje nėra savitikslė priemonė: keičiant figūrų ir aplinkos mastelius, proporcijas, erdvės santykius sukuriama kitokia daiktų ir reiškinių logika – subjektyviai asociatyvi. Tačiau dailininkas liko ištikimas pamėgtai kompozicijai – stambios, fragmentuotos figūros, kurių siluetai išryškinti kontūrine linija. Kompozicijose „veikėjai“ tarpsta erdvėje, aklinai užpildytoje gamtos, architektūros elementų ar abstraktaus piešinio ornamentų. Stilizuoti tipažai alsuoja galinga vitaline energija, kuri sukoncentruota į veikėjo žvilgsnį. Jame užkoduotas Savicko kūrybai būdingas klausimas apie „žmogų ir jo vietą žemėje“ ir ilgesys. Paskutiniojo dešimtmečio kūriniuose šis klausimas niekur nedingo, tik „pasisuko“ į autorių šviesiąja puse.

Parodoje pavadintoje Rojaus sodai dailininko meistrystė ir raiškos laisvė byloja apie išgyventą estetinį katarsį, tapant gėles ir žmones savo sukurtame Edeno sode, į kurį jį atvedė nerami gyvenimo kelionė. Liūdesį ir tragizmą pakeitė lyrika ir dekoratyvumas. Jis kuria romantiško gėrio, grožio, darnos metaforas ir tarsi lietuviškasis Henri Matisse’as su pasimėgavimu tapo gėles ir vaikus, išgyvena estetinį svaigulį, džiaugiantis saule, pavasariu, gėlės žiedu, meile.

A. Savicko Rojaus sodai – tai amžina ir nuolat atsinaujinanti gamta, tapybos erdvė, kur realybė susilieja su fantazija, spalvomis ir formomis skleidžiasi gėlės, tarp žmonių tvyro meilė ir harmonija, sklando žaismingi angelai, skamba dangiškai šelmiška muzika. Dailininkas neturėjo ambicijų atsakyti į klausimą: „Kas yra grožis?“ Jis tą grožį tiesiog tapė.

  dr. Danutė Zovienė

Augustino Savicko tapybos parodos ,,Rojaus sodai‘‘ atidarymas vyks gegužės 20 d., 18 val., Savicko paveikslų galerijoje ( J. Tumo – Vaižganto g. 5, Vilnius).

Paroda veiks iki 2022 birželio 14 d.

Parodų ciklo ,,Pasakojimai‘‘ globėjas europarlamentaras Petras Auštrevičius