Vilniaus rotušėje atidaromos dvi naujos parodos: Vandos Padimanskaitės tapybos ir Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos
Balandžio 1 d. 17 val. – Vandos Padimanskaitės tapybos parodos „Dabartės“ atidarymas.
Parodoje eksponuojami per pastaruosius dvejus metus sukurti paveikslai.
V. Padimanskaitė:
„Paskutiniu metu piešiau tik brūkšnius, daugiau ar mažiau abstrakcijas todėl, kad klausydamasi karo naujienų neprarasčiau savitvardos, vilties. Šitie paveikslai ryškūs, dominuojantys, margi. Mane labai gelbėjo tie brūkšniavimai, jie buvo kaip ritmas, kaip lingavimas pirmyn atgal streso būsenoje.
Pavadinimas „Dabartės“ į galvą atėjo kažkada pusbalsiu sumurmėjus šitą nuo vaikystės Druskininkuose (kuriuose gimiau ir iki studijų gyvenau) dažnai girdimą žodį. Seneliai vis kartodavo, girdėjau, mėgo ir Sigitas Geda; iš nekonkretaus laiko jis gali sugrąžinti į esamąjį, į dabartinį, į tikslesnį tašką. Nuo momento, kai garsiai sau pasakau „dabartės“, galiu judėti toliau, lyg duodu pradžią veiksmui. Žodis, man atrodo, dzūkiškas, bendrine kalba sakyčiau – „dabar“. Bet tai ne tas pats. Tyčia pasirinkau tarmišką skambesį parodos pavadinimui – ekspozicijos dalyje, kurioje darbai sukurti 2020–2022 m., – liaudies, naiviojo meno įtakoti paveikslai. Mylimiausi mano motyvai yra gamta, urbanistiniai elementai, spalvų sąšaukos ir ritmai; viską jungiu į vientisą mazgą, tuo tarpu spręsdama savitumo, stiliaus, kompozicines užduotis. Ieškau tam tikros pusiausvyros tarp žaidimo ir įtampos. Kuriu dažnai spontaniškai, piešiu, kas tuo metu rūpi, leidžiu sau tapyti be eskizo, be išankstinio plano“.
Balandžio 1 d. 18 val. – Virginijaus Kinčinaičio mobiliografijos parodos „Misère“ atidarymas.
Virginijus Kinčinaitis:
„MISÈRE reiškia varganą gyvenimą. Tai kažkas nereikšmingo. Kasdienybėje tokių nesvarbių dalykų labai daug. Bet reikia „iškristi“ iš praktiško daiktų matymo, kad jie pradėtų kalbėti. Tuomet smulkmeniški dalykai gali atsiverti keistu grožiu ir įtaigia forma. Tai dažniausiai būna nebe žmonių pasaulis, o savarankiški daiktų ir reiškinių sąskambiai.
Savo fotografavimą sieju su stebinčiu vaikščiojimu. Gilindamasis į aplinkos detales vaduoju daiktus iš jų apleistumo. Taip piešiama asmeninė vietos topografika – vientisas žingsnių, vaizdo ir minčių ritmas. Fotografuoju tik mobiliu telefonu. Toks ir fotografas. Tiesiog kuriu vizualius savo mobilių minčių žemėlapius. Kviečiu pakeliauti nepraktiško proto maršrutais, kur daug spindinčių laiko kristalų ir nežemiškų smulkmenų. Šie vaizdai yra mano ilgesio, nerimo, estetinės ekstazės projekcijos daiktų santykiuose, paviršių faktūrose, spalvų dermėse.
Nudailinti aplinkos paviršiai slepia skaudų tikrovės absurdą. Siekiu jį išlukštenti fiksuodamas blogai užmaskuotus netobulumo pėdsakus. Tai mano matymo būdas – griūvančios scenografijos stebėjimo būsena. Mane žavi instagraminių vaizdų netvarumo, judrumo ir momentiškumo terpėje sušvintantis belaikiškumas. Taip siekiu sustabdyti virtualumo ryklėje prasmengantį pasaulį, derindamas klasikinės tapybos kompoziciją ir „mizerišką“ instagramo filtrą“.
Apie autorių:
Virginijus Kinčinaitis (g. 1965) menotyrininkas, kuratorius, fotografas. 1999 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir menotyrinėje veikloje. Inicijavo ir įgyvendino dešimtis tarptautinių, respublikinių ir Šiaulių miesto kūrybinių-meninių projektų, dalyvavo daugiau nei trisdešimtyje tarptautinių ir respublikinių meninių projektų, parodų ir meninių akcijų. Paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių. Išleido tris monografijas: „Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė“; „Vizualinės kultūros kon/tekstai“; „Fotoregos pratimai“. Sudarė keletą leidinių. 2016 m. suteikta LR Vyriausybės kultūros ir meno premija. Istagraminių Virginijaus Kinčinaičio fotografijų yra MO muziejaus kolekcijoje, privačiuose rinkiniuose.
Parodos veiks iki balandžio 30 d.
Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. [email protected]; tel. 8 616 25996
