Arturas Bukauskas ir Andrius Šarapovas atidaro parodą „eilutė bėganti abipus jūros lygio

2022 02 23 – 2022 03 10

Fragmentuoto pavadinimo paroda „eilutė bėganti abipus jūros lygio"

Paroda susideda iš dviejų dalių. Viena instaliuota VDA galerijoje Artifex galerijoje, kita, šiek tiek vėliau – Vokietijoje, laivų lifto industriniame muziejuje, Henrichenburge.

Bukauskas:

Tesėjo laivas ir lėktuvas. Tesėjo laivo paradokso klausimas – ar palaipsniui keičiant dalis, jis išlieka tuo pačiu laivu.  Tesėjo lėktuvas – tai objektas, kurio dalys buvo pakeistos ant žemės, po to ore, kritimo metu, po to vėl ant žemės – daug kartu perinstaliuojant katastrofos vietą, kuriant lakūnų iškamšas. Kyla klausimas, ar mes esame to lėktuvo dalis, ir gal būt jau pakeista. Kaip persiskirsto atminties  funkcijos nustojančiame veikti kūne? Kaip veikia atmintis, reorganizuodama tas funkcijas judesiuose? Ar išoriniu veiksmu galima sukurti bendrą prisiminimą? Katastrofa nuolat įdaiktinama judesiais, o kiekvienas pajudintas daiktas yra projekcija į katastrofą.

Parodoje naudojami kūnai (kaip defragmentuojamos kompiuterinės laikmenos), nebesipriešinantys nei žvilgsniui, nei išoriniam norui jais rūpintis. Kūnai kaip pakeičiamų dalių visuma. Kūnai kurie pajudinti primena nepabaigtų veiksmų galimybę.  Tiesos klausimas nebeaktualus, nes tikrovė nebėra nusistovėjusi ties kūno pojūčiais. Parodoje perklausiama šiuolaikinio menininko pozicija taip pat nebėra jokio kūno pozicija – jis atėjo į parduotuvę ir užmiršo ko norėjo. Jis atėjo nukopijuoti pirkimo veiksmų, apsimesti veikiąs prieš juos, politiškai ir socialiai aktyvus – ir sustingo. Žiūrovas kviečiamas būti to liudininku ir kartu laikinti (lietuviškas žodis reikšiantis tapti su laiku nebereikalingu, nenaudojamu). Keli veiksmai tebelieka aktualūs.

“Bet ar tikrai tu moki elgtis su šaukštu?”

Šarapovas:

Kiekvienas garsas – mažas žemės drebėjimas. Arba ne toks ir mažas. Auralinė terpė – taktilinės atminties laikmenynas – patiriama kaip labai reali, apčiuopiama, tačiau ir savaip vaiduokliška būtosios tikrovės manifestacija. Klausovas garsą suvokia kaip savo dabar, garsas jam liudija – štai įlaikintos tikrovės nutikimai, juos atkartoju tavo paviršiuose. Tavo buvimą oro jūroje pasaulis taip pat patiria kaip garsą.

Jis sako – aš esu Sizifas, mažų Sizifų spiečius, – ir čia pat apsimeta nuliu, nekintamu pakartojimu, kilpa. Helmholcas paima peilį ir padalina apskritimą į dvi lygias dalis.

Taip gimė sinusoidė, visų garsų motina.

Mare–memoria – atminties jūra – molekulių judėjimas skysčiuose, dujose bei kietuose kūnuose, bangomuša nepaliaujamai plakantis klausovo ausies krantą, įtrinantis į jojo cochlea pasakojimus apie vis naujas katastrofas.

Tris šimtus keturiasdešimt tris oro metrus driekiasi vienas garso ciklas, vienas sinusoidės iškilimas ir vienas nusileidimas, trunkąs vieną sekundę, esant 20˚ Celsijaus bei vidutiniam drėgnumui ties jūros lygiu.

Arturas Bukauskas baigė dokumentinio kino režisūrą Rusijos valstybiniame kino institute (VGIK), šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijos meno katedros docentas. Savo interesų lauką trumpai apibūdina kaip judančio vaizdo tyrimus išplėstinėje realybėje, todėl vizualiniams eksperimentams naudoja įvairius įrankius – 360 video, animaciją, VR.

Andrius Šarapovas – menininkas dirbantis su garsu bei kitomis virpesių formomis, yra sukūręs kinetinių instaliacijų, garso objektų, kinetinių-akustinių bei elektroakustinių generatyvinės muzikos kompozicijų, garso takelių kinui, teatrui, animacijai; studijavo skulptūrą Izraelyje, parodose dalyvauja nuo 2003.

Parodos atidarymas vyks vasario 23 d. (trečiadienį) 18 val. VDA galerijoje Artifex (Gaono g. 1, Vilnius).

Atidarymo metu prašome dėvėti respiratorius.