Dizainerė Gerda Liudvinavičiūtė, geriau žinoma CELSIUS 273 vardu pristato naują betono juvelyrikos kolekciją, įkvėptą sovietinių daugiabučių

Fotosesijos komanda: Juvelyrika, stilius ir koncepcija CELSIUS 273, fotografė Ieva Rudžionytė, postprodukcija Anastasija Labekina, modelis Paulina Judzinskytė, makiažas Indrija Kneižė, 

 

Dizainerė Gerda Liudvinavičiūtė, geriau žinoma CELSIUS 273 vardu pristato naują betono juvelyrikos kolekciją, įkvėptą sovietinių daugiabučių. Kolekcija jau pelnė tarptautinį juvelyrikos apdovanojimą ir yra pristatoma netradiciniu būdu - iš pirmo žvilgsnio kiek groteskiška poezija, kalbančia apie individualumo iliuziją visuomenėje ir mūsų namus. 

 

Kaip pati autorė teigia, ši kolekcija - apie vienatvę minioje, nenumaldomą, nevalingą norą priklausyti - sau, bendruomenei ar rytojui. Gerdos juvelyriniuose objektuose, Sovietinis daugiabutis yra it kasdienio gyvenimo simbolis, kvescionuojantis ir slenkantis mūsų suvokimo ribas - kur baigiasi bendruomeniškumas ir prasideda individualumas? Ar galime sakyti, kad esame savimi, kai užaugame aplinkoje, kuri mus nevalingai keičia - norime to ar ne?

Dizainerė, kaip atspirties tašką kolekcijoje naudoja sovietinio daugiabučio langų motyvą ir kvadratą, simbolizuojantį atskirus butus, kurdama masyvios architektūros utopiją, sumažindama ją iki juvelyrinių dirbinių. Menininkė teigia, kad gyvendami daugiabučiuose, negalime pabėgti iš bendruomenės, nes pats daugiabutis ją sukuria kaip duotybę ir kartu paantrina, kad tokią duotybę iš esmės mums sukuria ir atėjimas į šį pasaulį. Esame įtraukti į socialinį burbulą, ir negalime ištrūkti iš bendruomenių, net atsiskirdami. 

 

Rugsėjo mėn. CELSIUS 273 betono juvelyrika pelnė II vietą GIT’S World Jewelry Design apdovanojimuose, kur dizainerė finale varžėsi su Tailando ir Irano atstovais. Pati autorė teigia, kad dabar kaip niekad svarbu pergalvoti, ką mums reiškia namai, bendruomenė ir mūsų individualumas. Vis daugiau laiko leisdami namuose, kartais pamirštame, kas gyvena už sienos, o kartais, ir, kas mes esame. Greitėjant gyvenimo tempui, vis mažiau laiko lieka permąstyti, rodos, kasdieninį gyvenimą ir supančią aplinką. 

Paklausta, kodėl pasirinko tokį netradicinį pristatymo būdą - poeziją, dizainerė teigia, kad poezija palieka daugiau vietos interpretacijai, o kolekcijos tikslas nėra atsakyti į klausimus, norisi juos iškelti, permąstyti mūsų suvokimą. Tad Gerda tikisi, kad kiekvienas šioje kolekcijoje ras vietos savo interpretacijai. 

 

Odė Rytų Europos miegamiesiems rajonams 

Betoninė laisvė pulsuoja į pėdas.

5 kvadratiniai metrai tylos -

Tarp monolitinių sienų.

Išsiskaičiuojam laimę

Pirmais antrais.

Ir letargu užmiegam.

 

Mes broliai

nerimo pilnais delnais,

Ant baltų pagalvių

žaizdomis nusėdam.

 

Kas žinos,

kaip kvepia pilkuma,

Maskvoje, Rygoj,

Minske ar Vilniuj?

 

Sapnuokit dangų,

Monolitai grius.

Mes liekame nuogi -

Ir vieniši, ir vieningi.

 

Atverki šarvuotas duris.

Kaimynų bute

Paskutiniame aukšte

Daužosi kolibriai.

 

Daugiabučių stogais

Teka vėjas rytų.

Kalbėk man,

Nors už tūkstančių mylių

Laumžirgiais lyk

Aš išgirsiu.

 

Uodžiu tuštumą

Atvertuos languos

Uždekime šviesą,

kad būtų jaukiau namuos.

 

Vos keli centimetrai iki tų - tų kitų,

Kurių apsimetam nepažįstant.

Tokie vieniši tarp žmonių.

Vos už sienos.