Saulius Vaitiekūnas. Paroda „Nešantys lietų“

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinė erdvė „Kreatoriumas / meno krosnys“

Atidarymas: IX 14, 18 val.

IX 14–27

Saulius Vaitiekūnas yra žinomas kaip menininkas, kurio pagrindinė kūrybinio darbo medžiaga yra akmuo (ir metalas). Paradoksalu (o gal ir ne), kad jau beveik dvidešimt metų jis nuosekliai kuria tai, ką galima pavadinti „Debesimis“. Nuo šio tūkstantmečio pradžios tartum viena didelė serija, ilgiausias serialas, randasi objektai ir instaliacijos, įvairiais aspektais susijusios su atmosferiniu reiškiniu – vandens lašelių, ledo kristalų sankaupomis danguje. Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas“ pakibę „Nešantys lietų“ yra logiška šio kūrybinio proceso išraiška, dar vienas (ir tikrai nepaskutinis) debesų susiniaukimo etapas. 

Pats autorius savo parodą ir jos „veikėjus“ (nesvarbu ar kalbama apie iš itališkų nerūdijančio plieno vamzdžių išlankstytas struktūras, ar Olandijoje plytų degimo metu susiformavusį objet trouvé – klinkerio konglomeratą ar autentiškus prisilietimus markeriu, sangina, tušu) vadina piešiniais. „Tai yra kaip vaikiškas piešimas, sukimas pieštuku ant popieriaus ar sienos. Tai dariau pats, vėliau regėjau panašiai besielgiančias dukras, dar vėliau – anūkus.... Pavidalai transformuojasi, pereidami vienas į kitą“, – sako pats S. Vaitiekūnas. Menininkas priduria, kad lietaus pritvinkusius debesis galima suvokti ir interpretuoti daugiaprasmiškai: nuo informacinių „cloud‘ų“, kuriuose ne vienas iš mūsų saugome mums svarbius dalykus ar senamadiškesnio stenograminio greitraščio iki globalinio klimato atšilimo aktualijų, kurios susijusios su vandens trūkumu vienuose pasaulio regionuose ir pertekliumi kituose. Be to, prisiminti galima ir poetinę Lietuvos vardo etimologiją, į akis pučiamų ūkų (debesų) – t. y. apgaulės metaforą... Reikšmių ir prasmių yra daug, jos visos priklauso nuo suvokėjo bei konteksto...

Svarbus vizualinis parodos „Nešantys lietų“ komponentas yra šviesa ir šešėliai. Jie, išryškindami piešinio linija erdvėje ypatumus, barokiškai dematerializuoja metalo sunkumą, plytos nepakeliamumą. Tartum mezosferoje švytintys sidabriškieji debesys, S. Vaitiekūno artefaktai skleidžia beveik mistinį blizgesį, leidžiantį patikėti, kad viskas tėra fikcija ar sapnas, jog fizinės būklės gali virsti dvasinėmis būsenomis. 

/ Dailėtyrininkas dr. Vidas Poškus

Rėmėjai: 

Vilniaus dailės akademija

Kultūros taryba 

Galerija Terra Recognita 

Asociacija „Miesto kvartalas“ 

VšĮ „Go Vilnius“

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra 

UAB „Senamiesčio gidas“
Teatras "Meno fortas"