Rimanto Sakalausko piešinių paroda

2019 m. lapkričio 5–23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje
„Kairė-dešinė“ pristatoma Rimanto Sakalausko piešinių paroda.
Atidarymas 2019 m. lapkričio 5 d., 18.00 val. VGMC (Latako g. 3)

Rimanto Sakalausko (g. 1951) piešiniai – ištisos Lietuvos dailės epochos vizualinis metraštis. Jie perteikia vėlyvojo modernizmo kelius brežnevinėje epochoje, padeda suvokti, kaip įsitvirtino abstrakčiojo vaizdavimo strategija, kaip ji skleidėsi, kokias formas įgijo šiuolaikiniame mene.
Sakalauskas mėgo ir mėgsta piešti, nes tai greičiausias būdas užfiksuoti ir pasitikrinti naujausias idėjas, priemonė nugludinti reikiamą vaizdinį, pasiruošti perkelti jį į pakeitimų nepriimančia kietą medžiagą. Rimas naudoja įvairias technikas: tušą, akvarelę, flomasterį, rašalą. Tiksliau, piešia minkštomis priemonėmis, nes nuo pieštuko, anglies ir sangvino jį atgrasė akademinio piešimo pratybos vaikų dailės mokykloje ir LSSR valstybiniame dailės institute. Tai anaiptol nereiškia, kad menininkas atmeta struktūros svarbą. Jo piešiniai itin laisvi, bet kartu preciziškai subalansuoti. Tai aiškių ir nepaprastai estetiškų erdvinių struktūrų išklotinės arba ženklai. Piešimas Sakalauskui svarbus būtent savo dvigubu poveikiu: jis padeda atsipalaiduoti, kartu reikalauja susikaupimo ir autokontrolės. Piešdamas Rimas pabėga nuo kasdienybės banalumo, kuris jį erzina ir sekina, nuo tikrovės diktato, kuriam nenori paklusti, ir nuo nerimo, kuris jį ardo iš vidaus. Dalis parodoje eksponuojamų piešinių pranoksta tris minėtas vertes, tai savarankiški meno kūriniai, liudijantys piešinio išsipildymo galimybę.

Pagal dominuojančias reikšmes paroda suskirstyta į penkias grupes. Pradedama nuo „išsivadavimo“ – piešinių, perteikiančių, kaip menininkas ištrūko iš mokyklos diktato, kaip bėgo nuo rutinos, kaip kovojo su visą gyvenimą kamuojančia liga. Atskirą parodos dalį sudaro savarankiško meno kūrinio statusą turintys darbai. Tai abstrakčių formų variacijos. Kai kurias jų sieja technika bei stilius; išsiskiria, pavyzdžiui, tušu pieštų dantiraščio struktūrų grupė, spalvotos akvarelinės abstrakcijos. Pastarieji piešiniai be išankstinės autoriaus intencijos gali tapti meditacijos objektu ir perša mintį, kad ir pačiam dailininkui ši praktika nesvetima.

Parodos visuma puikiai iliustruoja piešinio žinovų dažnai kartojamą mintį, kad piešimo procesas svarbiausias meninės kūrybos etapas, leidžiantis suvokti, perprasti, taigi ir perteikti tikrovės objektų formas bei jų logiką.

Kuratorė Giedrė Jankevičiūtė

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga