„Scanoramos“ retrospektyvos – Bo Widerbergo ir Michaelo Powello kūryba

Europos kino šalių forumas „Scanorama“ lapkritį pateiks ne tik kruopščiai atrinktus naujausius Europos kūrėjų filmus, bet ir kino istoriją kūrusių autorių retrospektyvas. Šiemet programa „Iš arčiau“ skirta išdrįsusiems eiti prieš srovę bei įprastą tvarką – švedui Bo Widerbergui ir britui Michaelui Powellui.

„Pernai su nostalgija prisiminę puokštę geriausių Šiaurės šalių filmų, šiemet grįžtame prie asmenybių. Aistringas maištininkas Bo Widerbergas, atvirai kritikavęs Ingmarą Bergmaną, jautė nevaldomą norą istorijas pasakoti kitaip, ieškoti savito ir su niekuo nesupainiojamo braižo. Maištautoju galima pavadinti ir Michaelą Powellą, kuris priešinosi Didžiosios Britanijos realistiško kino reikalavimams ir ieškojo laisvesnės raiškos galimybių. Tai režisieriai, kūrę ateičiai“, – sako „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Bo Widerbergo (1930–1997) kelias į kino pasaulį pareikalavo daug pastangų. Išgarsėjęs kaip rašytojas ir kino kritikas, jis tapo aktyviu prancūzų Naujosios bangos šalininku ir tradicinės švedų kino mokyklos kritiku. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Widerbergo tekstai ir juose formuojama nauja Švedijos kino vizija sulaukė išskirtinio jaunųjų kino kūrėjų palaikymo.

„Scanorama“ parodys septynis ryškiausius Widerbergo filmus, atspindinčius svarbiausius režisieriaus kūrybos etapus, – nuo „Vaikiško vežimėlio“ (1963), žyminčio Švedijos naujosios kino bangos pradžią, iki režisieriaus gulbės giesme tapusio filmo „Geismas ir grožis įstabus“ (1995), Berlinalėje apdovanoto „Sidabriniu lokiu“. Antrasis Widerbergo filmas „Varnų kvartalas“ (1963) iki šiol vertinamas kaip vienas geriausių visų laikų švedų filmų, o „Žmogus ant stogo“ (1976) iškart tapo detektyvo žanro klasika. Taip pat bus parodyti du subtilūs filmai apie meilę – „Elvira Madigan“ (1967) ir „Meilė 65“ (1965) bei garsaus švedų ir amerikiečių muzikanto autobiografija „Džo Hilas“ (1971).

Britų režisierius Michaelas Powellas (1905–1990) karjerą pradėjo nuo pagalbinių darbų filmavimo aikštelėse. Vėliau jis intensyviai kūrė vadinamuosius „kvotos greitukus“ – pigius filmus, kuriuos rėmė nacionalinio kino gamybą skatinusi Didžiosios Britanijos valdžia. Didžiausia sėkmė Powellą lydėjo 1942–1957 m., tačiau 1960 m., pasirodžius režisieriaus siaubo trileriui „Persekiotojas Tomas“, kilo visuotinis pasipiktinimas, sugriovęs kūrėjo karjerą. Tik po daugelio metų šis filmas buvo pripažintas šedevru.

„Scanorama“ parodys penkis Powello filmus, sukurtus pačioje jo karjeros viršūnėje. Tai ir fantastinė romantinė drama „Gyvenimo ir mirties klausimas“ (1946), žymiosios Jacques’o Offenbacho operetės ekranizacija „Hofmano pasakos“ (1951), erotinė drama „Juodasis Narcizas“ (1947), ir muzikinė romantinė drama „Raudoni bateliai“ (1948). Pastarąjį filmą kaip vieną savo mėgstamiausių visų laikų kino kūrinių ne kartą yra minėjęs JAV režisierius Martinas Scorsese: „Kartojau ir kartosiu – man tai yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Kaskart jį žiūrint (tai darau maždaug kartą per metus), jis vėl atrodo kaip naujas.“

Pagrindinę retrospektyvų programą lydės JAV pogrindinio kino krikštatėvis Jonas Mekas ir jo ankstyvieji, rečiausiai Lietuvoje rodyti darbai „Medžių ginklai“ (1961) ir „The Brig“ (1964). Jie bus rodomi iš 16 mm kino juostos.

„Scanorama“ kvies prisiminti ir kitus lietuvių kūrėjus, su kuriais šiemet teko atsisveikinti. Nemokamuose seansuose Vilniuje ir Kaune bus parodytas „Skrydis per Atlantą“ (1983, rež. R. Vabalas), kuriame Eimuntas Nekrošius suvaidino legendinį lakūną Stasį Girėną, ir dokumentininko Gedimino Skvarnavičiaus „Kuo prikąsime liežuvį“ (1990).

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 7–24 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.