Vilniuje – pulkas zuikių ir „Baimės laboratorija“

Nuo šiandien (rugpjūčio 7 dienos) pievą šalia Vilniaus dailės akademijos užima pulkas zuikių ir „Baimės laboratorija“. Praeiviai čia kviečiami laisvai užsukti iki pat rugsėjo.

Menininkės Solveigos Gutautės parodoje sutūpė zuikiai, išgyvenę plačiausią baimių spektrą, nuo didžiausios baimės uždengtomis akimis, pereinančios į juoką – iki drąsiausios būsenos, kuomet zuikis (žmogus) išsivaduoja iš baimių ir joms aukštai iškelia vidurinįjį pirštą.

„Mano tikslas – per meną užduoti klausimus apie baimę. Mums nuo vaikystės skiepijamas saugumo instinktas, dažnu atveju virtęs baime, pavyzdžiui, bauginančios pasakos apie tamsų, gūdų mišką… Baimė man kaip tamsus, gilus miškas. Bijau. Labai bijau. Tai pirmoji mano keramikos paroda. Bijau visko ir nežinia ko.  Bet man atsibodo bijoti. Bijoti reiškia sėdėti ir nieko neveikti. Tad aš sudėjau visas savo baimes, lai jos gyvena savo gyvenimą“, - pasakoja menininkė S.Gutautė.

Rengdama parodą „Baimės laboratorija“ menininkė klausė aplinkinių apie jų patiriamas baimes (aukščio, mirties, skyrybų, ateities, nesėkmės) ir kaip tos baimės stabdo, neleidžia, formuoja mąstymą. Galiausiai rado atsakymus ir būdus, kaip įveikti baimę, pasipriešinti, siekti tikslų.

„Baimę sieju su zuikiais ir kūrybinio proceso metu nagrinėju – kiek mumyse to zuikio sėdi, ko trypčiojame, nepadarome. Keramikiniai zuikiai lipdėsi iš vidinio poreikio, iš baimės. Pirmas zuikis buvo varguolis, kuklutis, užsidengęs akis rankytėmis. O kai nulipdžiau zuikį, kuris baimei atkišęs vidurinįjį pirštą – apsidžiaugiau. Tai buvo didžiulis žingsnis į priekį“, - sako S.Gutautė.

Ji mąsto, kad baimės dažnai kyla iš noro būti geriausiais ir kitokiais „–iausiais“, o iš tikrųjų užtenka būti tiesiog savimi,  sau pakankamais.

„Nors vidurinįjį pirštą atkišęs zuikis – įžūlus, niekada neturiu tikslo rodyti „nuogą užpakalį“, kad atkreipčiau dėmesį. Šis gestas – ženklas, kad radau atsakymus ir įveikiau baimes“, - sako keramikė Solveiga Gutautė.