Ieva Mediodia „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“

Rugpjūčio 1 – rugsėjo 7 d.
Parodos atidarymas – rugpjūčio 1 d. 18 val. Vilniaus rotušėje

Galime tik spėlioti, kaip būtų susiklosčiusi lietuviško meno raida, jeigu legendinės „Gerų blogybių“ grupės nariai būtų likę Lietuvoje. Dabar tai dramatiškas Vilniaus ir Niujorko darinys, tarpkultūrinė gyvenimo ir kūrybos erdvė, kurioje gausu neužbaigtų pasakojimų ir netikėtų gyvenimo posūkių. Šios istorijos fragmentai po daugelio metų prašosi į visumą, tegul išgalvotą. Todėl vyksta įvairūs bandymai suprasti šios grupės reiškinį, retrospektyviai sugrąžinti jau tik įsivaizduojamą jos istoriją.

Ievos Martinaitytės–Mediodios paroda puikiai atliepia šį archeologinį poreikį. Pirmiausiai, tai Lietuvoje retai matoma menininkė, antra, parodoje susitinka tėvynėje ir svetur sukurti kūriniai, trečia, atsiranda puiki galimybė palyginti šios menininkės lietuviškąjį periodą su Niujorko atradimais ir su dabartinėmis šalies tapybos tendencijomis. Taip visumon lipdosi anuomet nutrūkęs meno raidos visumos pojūtis.

Ieva Mediodia ne tik „Gerų blogybių“ dalyvė, ji tapybos meno novatorė, aktyvi Niujorko meno scenos atstovė. Autorės kūryboje ypatingu būdu reiškėsi svarbiausi posąjūdinės Lietuvos meno lūžiai, modernistinės tapybos transformacija į feministinius, kūniškai faktūrinius autorinės technikos dienoraščius. Stipri jausminė ekspresija ir mokslinis diskursas jos kūryboje vėliau sintezuojasi į dabarties jausenas įkūnijančius perregimus, radioaktyviomis spalvomis švytinčius objektus.

Tokios tapybos lietuviškame kontekste labai trūko nuo „gerų blogybių“ laikų. Ievos gebėjimas derinti kosminių tolių gundymus su neuronų blyksniais, nervingą linijinį piešinį su detalizuota architektonika, geometrines schemas su spontaniškais liejimais reikalauja ypatingos potėpio kaligrafijos, netikėtų pauzių, glotnių paviršių ir perregimų struktūrų. Tai generatyvinės tapybos principas, kuriame atsitiktinumo ir logikos sąveika tiesiog akyse kuria fantastiškų figūrų knibždėlyną, bekryptę takių potėpių, aitrių spalvų ir skvarbių linijų ekspansiją.

Šioje virtualioje erdvėje nėra nuorodų į gravitacijos dėsniais valdomą žemišką gedulingo kolorito pasaulį. Greičiau, tai žudančiai gražaus sprogimo dinamika, šventinis tarpneuroninių jungčių šokis ir grakšti sinapsių choreografija. Todėl šios menininkės kūriniai tokie iššaukiančiai dirginantys, nubloškiantys į nežinomybę, išvengiantys tiesmukiško žvilgsnio. Tai – svaigių potyrių erdvė. O jie įmanomi tik šviesmečių greičiu artėjančio ir optinių nervų kamštyje sprogstančio horizonto akivaizdoje. Todėl taip įdomu stebėti Ievos pastangas vizualiai reflektuoti neurogenezės procesus, sujungti juos su virtualiais pasauliais, nubrėžti neįmanomo kartografijas.

Trys Ievos Mediodios parodos: „Įkelta Atmintis / Uploaded Memory“, „Fiziniai Analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ ir „Imigracija į skaitmens amžių / Niujorkas 2001–2019“, vyksiančios Vilniaus rotušėje, Trivium galerijoje ir Šiaulių dailės galerijoje, suteikia galimybę pirmą kartą išsamiai susipažinti su dinamiškais menininkės kūrybinio gyvenimo vingiais. Svarbiausia, kad šis parodų ciklas pilnai atskleidžia autorės savitumą lietuviškos tapybos kontekste ir  ryškiai brėžia Ievos Martinaitytės–Mediodios kūrybos liniją šiuolaikinio Lietuvos meno istorijoje.

Parodos kuratorius ir teksto autorius – Virginijus Kinčinaitis

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba