Manto Kniubo Akademijos modelių portretai

Vilniaus dailės akademijos ekspozicinė erdvė „Krematoriumas / meno krosnys/

IV 30 – V 18

Atidarymas: IV 30 17 val.

VDA ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“ pristatoma Mano Kniubo studijų laikų (ir ne tik) tapyba. Tai portretai, kuriuose tapytojas užfiksavęs savo meto pozuotojų, vadinamųjų „modelių“, portretus. Menininkui svarbios yra pamatinės tapybinės vertybės – koloritas, potėpis, daugiasluoksniškumas. M. Kniubas studijavo tapybą 1994–2000 metais, 2006–2008 m. – menų aspirantas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

„Paso nuotraukos. Paso nuotraukos anapusybei – kai veidas lieka be išraiškos, akys žiūri už manęs į grindų ir sienos susikirtimo liniją. Beveik niekada į žiūrovą. Toks buvo mano reikalavimas pozuotojams. Kūnas be jokios dirbtinės pozos, tik veidas keliaujantis po centimetrą į vieną ar kitą drobės pusę, kol randa jam skirtą vietą.  Veidas kuo įprastesnis, bet turintis ano pasaulio šešėlį, pažymėtą ligos, senatvės ar netekties. Išraiškos nelikdavo po ilgų pozavimo seansų. Negalėjau pakęsti tapyti savaime išraiškingų veidų, visų tų ilgų nosių, išsprogusių akių ir taip toliau, jie iš karto nurodydavo į kažkokį personažą ar dar blogiau -  norą literatūriškai skaityti kūrinį. Mano paso nuotraukos turėjo būti depoetizuotas, desimbolizuotas, deestetizuotas žmogaus, kuris štai atsiranda ant drobės, liudijimas. Turėjo įvykti tas vadinamas spragtelėjimas – TAI. Tapyba  tada buvo kaip religinis veiksmas, gylio ir materijos atsiradimas plokštumoje. <...>

Formos požiūriu buvo sprendžiama daug tapybinių problemų – komponavimas, šiltų-šaltų spalvų santykiai, tonai, stumiančios ir traukiančios spalvos, lokali spalva, spalvos intensyvumas, gylis, tokių pačių spalvinių santykių nenaudojimas skirtinguose kūriniuose ir t.t.. Tai yra tai ką vadiname amatu.

Portretai nutapyti nuo 1999 pavasario iki 2000 pavasario, taigi per vienerius metus. Neskaitant etiudų, kolekcijoje yra plius-minus dvidešimt portretų. Tuo metu akademijos tapybos katedroje vyravo „tapybos mirties“ šmėkla. Savo ruožtu vyresni dėstytojai propagavo ekspresionistinius abstrahuotos, antropomorfizuotos, poetizuotos gamtos ir gyvenimo vaizdus. Taigi lietuviškos tapybos kontekstas buvo toks  su aiškiu polinkiu literatūriniam intelektui. Portretinio ar kito klasikinio daiktų ir kūnų  žanro kaip ir nebuvo. Jis buvo reikalingas tik studijoms.  Portretams buvo pasirinkti 5-6 pozuotojai“.

Mantas Kniubas