Liną Giedrimą (g. 1971) nuo vaikystės supo meniška aplinka, jis augo darnioje, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje žinomų menininkų – tekstilininkės Salvinijos ir tapytojo Andriaus Giedrimų šeimoje. Būsimas dailininkas lankė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1990–1995 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvavo Giedrimų šeimos dailės parodoje Vilniuje (2002), surengė asmenines parodas Kretingos bibliotekoje (2003), „Lietuvos aido“ galerijoje Vilniuje (2004) L. Rėzos kultūros centre Juodkrantėje (2005), Birštono sakraliniame muziejuje (2006), Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje (2010) ir Lietuvių kalbos institute (2012). Kiekvienoje parodoje menininkas pristatydavo jam būdingus spalvotus medžio reljefus ir pasteles.
Šioje parodoje matome svarbią Lino Giedrimo kūrybos sritį – religinės tematikos darbus, sukurtus per pastaruosius kelerius metus. Žiūrėdamas į šiltus ir tikru jausmu dvelkiančius kūrinius, nejučia prisimeni poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius, kad lietuvių menininkų siekis plėtoti religinę tematiką natūraliai kyla iš jų pasaulėjautos. Dailininkas sukūrė savo pasaulį, kuriame egzistuoja tai, kas jam artima, kas jaudina patį autorių. Spalvoti medžio drožiniai – originali, niekieno Lietuvoje neplėtojama kūrybos sritis. Drožinių formatai įvairuoja, nuo jų priklauso kompozicijos pobūdis – labiau išplėtotas siužetas arba frontalus, statiškas vaizdas. Dailininkas nevengia gilių spalvų tonų, keliančių dramatišką įtampą Kryžiaus nešimo, Pietos ir Nukryžiavimo scenose, tačiau dažnai jo kūriniai švyti palaimingu skaidrumu ir dvasios ramybe Šventosios Šeimos, Motinos su Kūdikiu siužetuose.
Nuolat tobulindamas pasaulio perteikimą dailininkas kuria tai, prie ko linksta jo širdis. Kiekviename kūrinyje Linas Giedrimas perteikia savąją šventenybės sampratą. Nėra čia mechaniško siužetų kartojimo ar manieringo įmantravimo, kiekvienas darbas dvelkia kamerine nuotaika ir nuoširdžiai išgyventa temos traktuote. Kūriniai įvardyti poetiškai – „Vilties rytas“, „Žydintis sodas“, „Motina su kūdikiu ir pavasario lietus“. Jau tai rodo, kad autorius aklai neseka religinės dailės ikonografija, kad jam svarbu įprastiems siužetams įlieti poezijos ir dalelę savęs.
