7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Normalus gyvenimas (II)

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Teatras Tekstai
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.

Festivalį „Versmė“ lapkričio 9-ąją užbaigė argentinietės Lolos Arias pjesė „Melancholija ir demonstracijos“ (2012), kurioje, kaip ir pirmoje šio straipsnio dalyje aptartame „Normalaus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenime“, per asmenišką dokumentinį pasakojimą dramaturgė atskleidžia šalies politinį bei istorinį kontekstą. Kino režisierė Lina Lužytė vietoj pjesės skaitymo pristatė spektaklio eskizą ar atvirą repeticiją. Aktoriai Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis buvo atmintinai išmokę didžiąją dalį teksto ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į lapus, todėl galėjo kurti personažus, mėgindami užčiuopti mamos ir dukters emocijas bei jų ryšį. Dėl to šiame pasirodyme šiek tiek nukentėjo tekstas, nes pirmame plane atsidūrė ne Arias dokumentinė pjesė apie jos maniakine depresija sergančią motiną, o intriguojantis ir lūkesčius pateisinantis aktorių duetas.

 

Iš pradžių vilkdamasis suknelę Kolomyckis prisiima dukters vaidmenį ir virsta pagrindine dokumentinės istorijos pasakotoja – Lola Arias. Jos motiną – kairiąją intelektualę, buvusią universiteto dėstytoją, ekscentrišką asmenybę, mėgstančią dėmesį ir nekenčiančią vienatvės, kuria Savičenko. Ją valdo kraštutinės, nuolat kintančios emocijos, kurias atvirai rodydama, t.y. demonstruodama, ji priverčia artimuosius gyventi pagal savo nuotaikas. Kolomyckio duktė rūpestingai, su meile ir atlaidumu rūpinasi motina ir priima ją tokią, kokia yra. Lužytė susitelkė į motinos ir dukters santykių dinamiką: duktė ne visada prižiūri motiną ir pildo jos užgaidas, kartais jos tarsi mergaitės kartu šėlsta, pykstasi ar draugiškai kalbasi. Kai Kolomyckio veikėja ant pečių užsideda kuprinę, motina ją sulaiko: „Kam tau į tą mokyklą? Ką ten veiksi?“ Ir jos, susėdusios ant lovos, skaito knygas. Kai motinai užeina bloga nuotaika, ji svaido jas per petį. Taip pat atidžiai, kaip Kolomyckio duktė stebi motiną, aktorius scenoje seka muzikantai Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis, elektrinių gitarų garsais papildydami veiksmą. Vis dėlto atmosferą kurianti muzika neišvengė iliustratyvumo, retkarčiais neleido įsiklausyti į pjesės žodžius, nors aktoriai kalbėdami naudojosi mikrofonais.

 

Pjesėje „Melancholija ir demonstracijos“ mamos liga siejama ir su politiniais Argentinos įvykiais. Ji susirgo ir antidepresantus pradėjo vartoti 1976 m., kai Argentinoje įvyko politinis perversmas ir valdžią iš prezidentės Isabel Perón perėmė Argentinos kariuomenė. Karinė dešiniųjų diktatūra persekiojo kairiuosius, todėl žmonės „dingdavo“ be žinios. Tais metais dramaturgės ir režisierės motina prarado darbą universitete ir pagimdė ją. Nors šioje pjesėje Argentinos istorija tik papildo pagrindinę motinos ir dukters santykių liniją, vis dėlto dažniausiai savo kūryboje Arias tiria, kaip istoriniai ir politiniai įvykiai paveikia konkrečių žmonių gyvenimą.

 

Festivalyje taip pat pristatytas režisierės filmas „Karo teatras“ – tai dalis Folklando karui skirto projekto, kurį sudaro instaliacija „Po karo“ bei pjesė ir spektaklis „Minų laukas“. Argentinos karinės diktatūros pabaigą nulėmęs karas prasidėjo 1982 m. balandžio 2 d., kai šalies kariuomenė įsiveržė į Didžiajai Britanijai priklausančias Folklando (Malvinų) salas. Solidžiame „Versmės“ kataloge, pristatančiame dokumentinį teatrą ir festivalio renginių kontekstus, istorikas Aurimas Švedas rašo, kad „susirėmimai truko dešimt savaičių, karo veiksmų metu žuvo maždaug 650 Argentinos ir 255 Didžiosios Britanijos kariai, galiausiai Argentinos pajėgos kapituliavo, Leopoldo Galtieri neteko valdžios ir buvo teisiamas, o jo oponentė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher triumfavo (...)“.

 

Šeši šeštąją dešimtį įpusėję filmo herojai – du britai, vienas nepalietis ir trys argentiniečiai – tarpusavyje dalijasi karo patirtimis. Dėl kalbos barjero istorijas jiems perteikti padeda judesys, muzika, žaisliniai kareivėliai, nuotraukos, žemėlapiai ir t.t. Įvairiais būdais herojai atkuria prisiminimus, kartu juos atitolindami nuo savęs. Juk jie ruošiasi tapti savo prisiminimų aktoriais ir daugelį kartų juos pakartoti spektaklyje „Minų laukas“.

 

„Karo teatre“ labiausiai atsiskleidžia brito Lou Armouro ir argentiniečio Marcelo Vallejo asmenybės. Jie galbūt labiau už kitus suabejojo karo prasme, todėl susidraugavo. Grįžęs iš karo Vallejo vartojo narkotikus ir tik 2000 m. išsigydęs pradėjo intensyviai sportuoti, išmoko plaukti; dalis jo bendražygių pasitraukė iš gyvenimo. Filmas prasideda apleistoje erdvėje, kurioje vyrai pasakoja ir judesiais atvaizduoja mūšio epizodą, – tai Lou Armouro istorija apie sužeistą priešininką, netikėtai prabilusi angliškai. Pasikartodamas šis pasakojimas tampa filmo motyvu. Pabaigoje kiekvienas vyras suporuojamas su į jį išoriškai panašiu jaunu aktoriumi. Paskutiniame epizode veteranai sustoja į gyvąjį paveikslą, vaizduojantį Armouro istoriją. Šią sceną stebintys jaunuoliai po vieną apsikeičia vietomis su savo antrininkais, kol pagaliau visi veteranai tampa žiūrovais. Anot režisierės, „viena yra matyti scenoje penkiasdešimtmečius, pasakojančius apie karo žiaurumus, o visai kas kita suprasti, kad tuos žiaurumus jie patyrė būdami kone vaikai“ (a.a. Viktorijos Ivanovos interviu su Arias publikuotas „Teatro žurnale“, nr. 8).

 

Praėjusių metų „Versmėje“ per viešas paskaitas apie dokumentinį teatrą savo kūrybą pristačiusios Annos Smolar pjesė „Henrietta Lacks“, sukurta kartu su Marta Malikowska, Maciejumi Pesta, Sonia Roszczuk bei Janu Sobolewskiu, šiemet įtraukta į festivalio programą. Sėkmingą skaitymą, kuriame aiškiai ir dinamiškai skambėjo dėmesį prikaustantis tekstas, režisavo Eglė Švedkauskaitė. Tarp dokumentikos ir fikcijos svyruojančioje pjesėje pasakojama tikra istorija apie medicinoje plačiai naudojamų HeLa ląstelių kilmę. 1951 m. paimtos iš afroamerikietės Henriettos Lacks gimdos kaklelio vėžio naviko, jos pirmos pradėjo daugintis dirbtinėje terpėje atskirai nuo žmogaus kūno.

 

Kadangi Oprah Winfrey nusipirko autorių teises į Rebeccos Skloot knygą „Nemirtingas Henrietos Laks gyvenimas“, Smolar su bendraautoriais negalėjo iš jos panaudoti nė žodžio, todėl kuriant spektaklį dramaturgijoje atsirado daug fikcijos. Pjesė prasideda nuo televizijos pokalbių laidos, kurioje vedėja (Monika Bičiūnaitė) užduoda klausimus gydytojui atradėjui George’ui Otto Gey’ui (Daumantas Ciunis), avytei Dolly (Miglė Polikevičiūtė) ir ponui vėžiui (Martynas Nedzinskas). Iš pradžių per žurnalistinį tyrimą žiūrovui aiškiai ir nesudėtingai paaiškinama, kas yra HeLa ląstelės.

 

Pagrindinis pjesės konfliktas: ar gydytojas ir jo asistentė (Jolanta Dapkūnaitė) turėjo teisę mokslo tikslams panaudoti Henriettos Lacks auglio ląsteles, jai ir jos šeimai apie tai nepranešę? Jos vaikai apie tai atsitiktinai sužinojo tik po dvidešimt penkerių metų: Lacks buvo nepasiturinti, o atradimas virto dideliu verslu. Per diskusiją aktoriai pabrėžė, kad šioje pjesėje svarbiausios yra skirtingos veikėjų pozicijos. O žiūrovas tokioje pjesėje gali pasirinkti. Ciunis taip įtikinamai perskaitė gydytojo atradėjo monologą, kad šį kartą norėjosi stoti jo pusėn. Patraukli, populiariųjų medijų priemones sudėtingai informacijai perteikti naudojanti pjesė paliečia ir tokias apibendrintas temas kaip nemirtingumas, bet vis dėlto nepriartėja prie žmogaus ir jo kančios (tarkim, prie sergančiojo vėžiu išgyvenimų), nes ne toks jos tikslas – čia svarbiausias medicinos mokslų etikos klausimas. Henriettos Lacks, avytės Dolly ir HeLa ląstelių žodžius skaitanti Polikevičiūtė tarsi perspėja, kad ir mus gali klonuoti be mūsų žinios.

 

Anna Smolar taip pat padėjo Vladui Suncovui plėtoti projektą „Su meile, jūros trolis“, laimėjusį „Versmės“ organizuotą dokumentinės dramos idėjų konkursą (kaip ir Matīsso Gricmanio pjesė). „Su meile, jūros trolis“ yra ne pjesė, bet erdvės projektas, todėl eskizo pristatymo dalyviai gavo lapą su jos planu. Besisukančios biuro kėdės žiūrovams užima centrinį apskritą plotą, aplink jį ratu išsidėsčiusios aštuonios erdvės. Ties dvylikta valanda yra ekranas, prieš jį, ties šešta, – įėjimas ir išėjimas; ties devinta valanda – miegamasis, prieš jį – mistinio padaro Blobo vieta; ties pirma valanda – suvenyrų kioskas, prieš jį, ties septinta, – jūrinis konteineris, netoli jo, ties penkta, – skylė, o prieš ją, ties vienuolikta, – kapsulė. Nors erdvės turėtų būti svarbiausios pasakotojos, per eskizo pristatymą jas atstojo stendai su nuotraukomis, užtat žiūrovai buvo susodinti Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės fojė, aplink baseiną su į plastiką jau įvyniota Stanislovo Kuzmos skulptūra „Versmė“. Tad paskutinį kartą prieš rekonstrukciją būnant brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių interjere nebuvo taip paprasta panirti į Suncovo kuriamą pasaulį.

 

Eskizo pradžioje ekrane keitėsi daugybė vaizdų: tarp jų ir Hieronymuso Boscho paveikslai, ir renesanso bei šiuolaikinių pastatų brėžiniai. Vaizdai keičiasi per greitai, kad juos iš karto galima būtų susieti prasminiais ryšiais. Aktorius Laurynas Jurgelis prašo žiūrovų atsipalaiduoti ir susikaupti. Po greitakalbe tariamų angliškų žodžių žaidimo Miglė Polikevičiūtė pasakoja apie XVI a. žemėlapį, kuriame Olausas Magnusas ne tik pavaizdavo Šiaurės Europos teritorijų kontūrus, bet ir nupiešė paveikslėlius, vaizduojančius vietos mitologiją, įvykius, amatus ir t.t. O savo knygoje „Šiaurės tautų istorija“ keliautojas siekė išsamiai pristatyti Skandinaviją visai Europai. Renesanso atradimų dvasios įkvėptas Suncovo projektas žiūrovui turėjo tapti kelione po skirtingas šiuolaikinės Šiaurės Europos erdves. Tačiau kol jos nėra materialiai sukurtos, be konkrečios istorijos neatgyja, t.y. ne visos erdvės buvo apgyvendintos tekstais, nors aktoriai pristatė kiekvieną jų. Įsiminė suvenyrų kioskas, kuriame į Bergeną emigravęs studentas pardavinėja turistams trolius aplūžusiomis nosimis. Per diskusiją idėjos autorius neslėpė, kad tekstas kol kas yra silpniausia projekto grandis. Manau, patobulintas jis leistų žiūrovui susikurti daugiau prasminių sąsajų ir stipresnį ryšį su erdvėmis, kurios čia, žinoma, svarbiausios ir tik jų įgyvendinimo kokybė iš tiesų lems kūrinio poveikį.

 

Pastaraisiais metais į jaunų Lietuvos dramaturgų ugdymą dėmesį nukreipusi „Versmė“ šiemet atsigręžė į žiūrovus. Aštuonias dienas trukusio festivalio programa plati, įvairi ir tvirtai suvienyta dokumentinio teatro idėjos. Išsiplėtusiose „Versmėse“ susijungė kūrybinės dirbtuvės, teatro kūrėjų ir žiūrovų edukacija bei lietuvių autorių ir verstinių pjesių skaitymai. Belieka laukti, kurios idėjos virs teatro kūriniais, nes šiemet tokių daug.

Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Denisas Kolomyckis ir Nelė Savičenko pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Alanas Gurinas ir Mantas Joneikis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Denisas Kolomyckis pjesės „Melancholija ir demonstracijos“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Marcelo Vallejo ir Lou Armour filme „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Kadras iš filmo „Karo teatras“
Pjesės „Henrietta Lacks“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Pjesės „Henrietta Lacks“ skaitymas. D. Matvejevo nuotr.
Monika Bičiūnaitė, Daumantas Ciunis, Jolanta Dapkūnaitė ir Martynas Nedzinskas pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Monika Bičiūnaitė, Daumantas Ciunis, Jolanta Dapkūnaitė ir Martynas Nedzinskas pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Jolanta Dapkūnaitė, Monika Bičiūnaitė, Martynas Nedzinskas ir Miglė Polikevičiūtė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis ir Jolanta Dapkūnaitė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė, Daumantas Ciunis ir Jolanta Dapkūnaitė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Ciunis ir Miglė Polikevičiūtė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Daumantas Ciunis ir Miglė Polikevičiūtė pjesės „Henrietta Lacks“ skaityme. D. Matvejevo nuotr.
Eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatymas. D. Matvejevo nuotr.
Eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatymas. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatyme. D. Matvejevo nuotr.
Miglė Polikevičiūtė eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatyme. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatyme. D. Matvejevo nuotr.
Laurynas Jurgelis eskizo „Su meile, jūros trolis“ pristatyme. D. Matvejevo nuotr.